SUTARČIŲ TEISĖ
Dėl buto pirkimo–pardavimo sandorio prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014
„Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutinka su teismų pateiktu Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio aiškinimu ir taikymu, nes, kaip išplaukia iš teisės normų turinio ir lingvistinio šių teisės normų analizės, kad „sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ar kita abiem pusėms priimtina kalba“, tuo nenustatomas imperatyvus reikalavimas, jog sandoris su užsienio subjektu turi būti būtinai sudaromas ir lietuvių, ir užsienio kalba, be to, sistemiškai analizuojant šias teisės normas nuoroda „ir kita abiem pusėms priimtina kalba“ reiškia, jog dėl sandorio sudarymo kita kalba turi būti išreikšta sandorių šalių valia sudaryti sandorį ne tik valstybine lietuvių kalba, bet ir atitinkama abiem sandorio šalims priimtina užsienio kalba.
Notariato įstatyme neįtvirtinta draudimo notarui patvirtinti sandorį tik valstybine kalba, nenustatyta pareigos parengti sutartį užsienio kalba ar pasirūpinti jos oficialiu vertimu į sandorio šalims priimtiną užsienio kalbą, tačiau šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius asmenims, kurie nori juos atlikti, o tais atvejais, kai sandoris yra sudėtingas, gali būti rašomas sandorio sudarymo (derybų) protokolas, kurį pasirašo sandorio dalyviai ir notaras, taip yra užtikrinamas atliekamo notarinio veiksmo teisėtumas. Įstatyme nereglamentuojama, kaip turi būti išaiškinama notarinių veiksmų prasmė ir padariniai asmenims, kai jie nesupranta valstybinės kalbos ir sandoris yra tvirtinamas lietuvių kalba, tačiau dėl aplinkybių, susijusių su sutarties sudarymu ir galėjusių turėti įtakos ieškovo valiai sudarant ginčijamą sutartį teisėjų kolegija pasisakys vertindama kasacinio skundo argumentus dėl kasatoriaus nurodytų proceso teisės normų pažeidimo“.
Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnio pagrindu
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2014
„Pažymėtina, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju – teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. Pavyzdžiui, CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). <...> Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004)“.
Dėl transporto priemonės, kaip pirkimo–pardavimo sutarties dalyko
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2014
„<...> transporto priemonė tampa daiktu – civilinių teisinių santykių objektu ir gali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku, jeigu atitinka jai keliamus privalomus techninius reikalavimus ir yra identifikuojama, t. y. turi tam tikrą identifikavimo (tapatumo) elementą – paprastai gamintojo suteiktą kodą. Transporto priemonė, neturinti identifikavimo elemento, negali būti registruojama Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, dalyvauti civilinėje apyvartoje ir saugiame viešajame eisme, t. y. negali būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad automobilio identifikuotinumas, priešingai negu sprendė apeliacinės instancijos teismas, priskiriamas prie bendrųjų transporto priemonių kaip daikto, o ne daikto kokybės, reikalavimų“.
„<...> visais atvejais valstybei perduotiną turtą tam, kad jis taptų civilinių teisinių santykių objektu (preke), būtina patikrinti. Nagrinėjamo ginčo atveju tai reiškia, kad valstybės institucijos, prieš išleisdamos konfiskuotą automobilį į civilinę apyvartą, privalėjo įsitikinti, kad jis yra įregistruotas, identifikuotas, ar identifikavimo duomenys, nurodyti dokumentuose ir automobilio kėbule, sutampa, ar dokumentuose ir identifikavimo žymenyse nėra klastojimo pažymių, ar automobilis yra pripažintas tinkamu eksploatuoti ir naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Tinkamai neatlikus pirmiau nurodytų veiksmų į civilinę apyvartą gali patekti turtas – transporto priemonė – negalintis būti civilinių teisinių santykių, taip pat nuosavybės objektu“.
JURDINIAI ASMENYS
Dėl filialo vadovui taikytinos teisinės atsakomybės rūšies
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2014
„Remiantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Pagal Bankų įstatymo 30 straipsnio 2 dalį ir 34 straipsnio 1 dalį atsakovė, kaip banko filialo direktorė, nelaikytina banko valdymo organo nare. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens filialo vadovo teisinio statuso yra nurodęs, kad filialo veiksmai sukuria teisinius padarinius jį įsteigusiam juridiniam asmeniui, taigi filialo valdymo organo veiksmai sukuria teises ir pareigas juridiniam asmeniui, dėl to filialo valdymo organo – filialo vadovo – teisinis statusas yra toks pats, kaip ir juridinio asmens valdymo organo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. AB „Stumbras“, bylos Nr. 3K-3-563/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. D. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-332/2007; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. P. M., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2010; kt.)".
„Kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009). Ir priešingai – tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2010)“.
„<...> jei kitose procedūros stadijose, kuriose veikia ir sprendimus priima įvairūs vienas kitam nepavaldūs ir neatskaitingi subjektai, sutarties sudarymui būna nepritariama. Tokia vidinė banko „stabdžių ir atsvarų“ sistema banko filialo direktoriui sudaro pagrindą tikėtis, kad sutartis, kurios sudarymui kliūčių nenustatė nė vienas iš vertinimo procedūroje dalyvaujančių padalinių (darbuotojų), yra tinkama pasirašyti".
PRIEVOLIŲ TEISĖ
Dėl žemėtvarkos institucijų neteisėtų veiksmų, kaip vienos civilinės atsakomybės sąlygų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2014
„Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų pagrindu (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. ir kt., v. S. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-320/2013; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, kt., bylos Nr. 3K-3-189/2010; 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010; kt.). Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis)“.
„<...> CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta imperatyvioji nuostata, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jei ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais <...>“. „<...> Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą, kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip nei nustatyta imperatyviuoju reglamentavimu, pažeidžiant nustatytą tvarką ir šio reglamentavimo tikslus, yra niekiniai“.
Dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo ir jos mažinimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2014
„Prievolė, kurios tinkamą įvykdymą šalis garantuoja, pasižymi dideliu pareigos įvykdymo privalomumu, o tokios prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo garantavusioji šalis faktiškai neturi galimybės pateisinti ir privalo atlyginti visus tiesiogiai dėl jos neįvykdymo atsiradusius nuostolius, kuriuos ji numatė ar protingai galėjo numatyti. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovui pažeidus prievolę garantuoti pirkėjui pateikiamo daikto kokybę, kylančią ne tik iš įstatymo (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), bet ir iš ieškovui pateikto Patvirtinamojo dokumento, jam nėra pagrindo taikyti atleidimo nuo sutartinės civilinės atsakomybės dėl tiesiogiai iš jo veiksmų kilusių nuostolių ar ją mažinti; kreditoriaus pareiga imtis priemonių galimiems nuostoliams mažinti buvo minimizuota ir jos nevykdymas nelėmė skolininko sutartinės civilinės atsakomybės dėl nuostolių atsiradimo mažinimo nagrinėjamoje ginčo dalyje“.
Dėl solidariosios atsakomybės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014
„<...> Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą kyla iš įpareigojimo asmeniui pasirinkti tokį elgesio būdą, kad jo turimi ginklai (šaudmenys) būtų apginti nuo bet kokio sugadinimo ar praradimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje S. V. B. v. Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono PK, bylos Nr. A-146-118/2012). Toks teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad ginklo savininkas turi pareigą užtikrinti ginklo saugojimą ne tik jų laikymo tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje metu, bet ir juos nešdamas, gabendamas ar atlikdamas kitus veiksmus“.
„<...> esant neginčijamai nustatytam ginklo praradimo faktui, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nustatyto reglamentavimo pakanka konstatuoti, kad ginklo savininkas (kasatorius) pažeidė bendro pobūdžio pareigą užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą, juolab jog tokia pareiga logiškai kyla iš pačių ginklų, kaip ypatingos reikšmės daiktų, kurių apyvarta ribojama visuomenės ir valstybės saugumo, žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugos poreikių (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, CK 4.7 straipsnio 3 dalis, 4.51 straipsnis), specialaus teisinio statuso ir teisės aktuose keliamų padidintų reikalavimų ginklų bei šaudmenų savininkams ir naudotojams (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17, 18, 30, 31 straipsniai). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos pareigos pažeidimo faktas yra pakankamas konstatuoti, jog, nors galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį – ginklą – kasatorius prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, tačiau dėl valdymo netekimo yra ir jo paties kaltės, todėl jo veiksmus siejo priežastinis ryšys su ieškovui atsiradusia žala, už kurią kasatorius, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, atsako solidariai kartu su asmenimis, užvaldžiusiais padidinto pavojaus šaltinį (CK 6.270 straipsnio 3 dalis)“.
„<...> teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010)“.
„<...> kasatoriaus neveikimas – nevykdymas pareigos pasirinkti tokį elgesio būdą, jog jo turimas ginklas būtų apsaugotas nuo praradimo taip, kad juo negalėtų pasinaudoti kiti asmenys – yra susijęs priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo patirta žala ir atsiradę padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo – netinkamo šaunamojo ginklo laikymo, todėl atsakovo (kasatoriaus) neveikimas laikytinas objektyviojo bendrininkavimo prasme susijęs su subjektyviųjų bendrininkų (kitų atsakovų) atliktais veiksmais ir jis turi atsakyti kaip bendraskolis".
"Pažymėtina tai, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atlyginęs visą didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą ar didesnę nei jis privalėtų atlyginti žalos dalį, turi teisę regreso tvarka iš didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusio asmens išsireikalauti žalos atlyginimo dalį, kurią šis privalo sumokėti (CK 6.9 straipsnis) (Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas)“.
INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ
Dėl gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos teisės vienašališkai keisti sutarties, pasirašytos su teisių naudotoju, sąlygas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2014
„<...> įstatymas nei atlikėjams, nei fonogramų gamintojams nesuteikia išimtinių teisių leisti arba uždrausti komerciniais tikslais išleistų fonogramų ar jų kopijų tiesioginį ar netiesioginį transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą paskelbimą. Taigi šia teise be teisių turėtojo (gretutinių teisių subjekto – atlikėjo, fonogramos gamintojo) sutikimo gali naudotis bet kurie suinteresuoti asmenys. Kita vertus, toks naudojimasis nėra absoliučiai neribotas. ATGTĮ 55 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę gauti tam tikrą atlyginimą, kurį privalo mokėti fiziniai arba juridiniai asmenys, naudojantys fonogramas ar jų kopijas transliavimui, retransliavimui ar kitokiam viešam paskelbimui".
"Pagal bendrąją taisyklę gretutinių teisių turėtojai gali pasirinkti savo turtinių teisių įgyvendinimo būdą: jie gali šias teises įgyvendinti patys arba perduoti jas kolektyviai administruoti šiems tikslams specialiai įsteigtoms gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijoms (ATGTĮ 65 straipsnio 1 dalis). Tačiau kai kurios turtinės teisės gali būti administruojamos tik kolektyviai. Vienas tokių atvejų – atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisės į atlyginimą už fonogramų, išleistų komerciniais tikslais, transliavimą, retransliavimą ir kitokį viešą paskelbimą (įskaitant foninę muziką), kurios gali būti įgyvendinamos tik kolektyvinio administravimo būdu (ATGTĮ 65 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 3 dalis). Pagal ATGTĮ 68 straipsnio 2 dalį atlyginimo, mokamo pagal autorinę licencinę sutartį už suteiktą teisę naudoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą, dydis nustatomas kolektyvinio administravimo asociacijų ir naudotojų susitarimu“.
„<...> kolektyvinio administravimo asociacijos teisės vienašališkai keisti su teisių naudotoju pasirašytos sutarties dėl atlyginimo už viešą fonogramų paskelbimą sąlygas įstatyme neįtvirtinta“.
Dėl išradimo apibrėžties teisinės reikšmės patento suteikiamos teisinės apsaugos apimčiai ir pirmalaikio naudojimo teisės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2014
„Patentų teisės moksle, analizuojant Europos patentų konvencijos nuostatas, pažymima, kad „apibrėžtis yra patento „širdis“. Tik pagal išradimo apibrėžtį gali būti nustatytos patento savininko išimtinės teisės“ (ang. „the „claim“ is the „heart“ of the patent. Only according to the wording of the claims an exlusive right to the patent owner may me conferred“ (žr. Enforcement of Intellectual Property Rights and Patent Litigation; European Patent Office, Munich, 2002, 366 p.)“.
„<...> Aplinkybė, kad atsakovas naudoja panašias į ieškovo išradimo apibrėžtyje nurodytas talpas, nelemia viso atsakovo įrenginio ekvivalentiškumo ieškovo išradimui, kuris susideda daugiau nei iš vieno požymio; išradimo apibrėžtyje nustatyti visi ieškovo sukurtos akvariuminės sistemos elementai, jų funkcijos, paskirtis ir veikimo būdas. Patentų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad požymis yra laikomas ekvivalentišku nurodytajam išradimo apibrėžtyje, jeigu jis atlieka tą pačią funkciją ir tokiu pat būdu, duoda tokį pat kaip ir išradimo apibrėžtyje nurodytas požymis rezultatą“.
„<...> įstatymų leidėjo įtvirtinta ribota patentų suteiktų išimtinių teisių išimtis – pirmalaikio naudojimo teisė tampa aktuali tuo atveju, kai išradimui suteikta teisinė apsauga, o trečiasis asmuo naudojasi tuo išradimu. Tokiu atveju nustačius, kad trečiasis asmuo naudojo arba visiškai pasirengė naudoti išradimą iki patento paraiškos padavimo datos, neatsižvelgdamas į patento savininko valią, gali išradimą naudoti taip, kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, atsakovas nesinaudoja ieškovo išradimu, todėl nėra pagrindo jam taikyti įstatyme nustatytą išradimo teisinės apsaugos išimtį, t. y. ginti atsakovo teisę naudotis ieškovo išradimu“.
DAIKTINĖ TEISĖ
Dėl sutartinės hipotekos objekto, kai hipotekos kreditorius prašo išieškoti skolą iš vėliau nei įregistruota hipoteka sukurtų daiktų, nustatymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2014
„CK 4.171 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, kad, įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas aiškindamas šią teisės normą yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į joje nurodytą lingvistinę konstrukciją „kaip priklausiniai įkeičiami“ bei į CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žemės ir ant jos esančio nekilnojamojo turto santykį (ne kiekvienu atveju statinys yra žemės, ant kurios stovi, priklausinys), tam, kad statiniai, esantys ant įkeičiamo sklypo, būtų laikomi įkeisti hipotekos lakšte, šalys dėl to turi aiškiai susitarti. Sutartinės hipotekos atveju šalys savo valia sprendžia ir susitaria dėl ant įkeičiamo žemės sklypo esančio nekilnojamojo turto likimo – įkeisti jį kaip žemės sklypo priklausinį ar ne, tačiau kiekvienu atveju tokio nekilnojamojo daikto padėtis turi būti teisiškai apibrėžta ir užfiksuota Hipotekos ir Nekilnojamojo turto registruose“.
„<...> nepakanka nekilnojamojo turto objektus tik įregistruoti kaip žemės priklausinius Nekilnojamojo turto registre, šalims aiškiai dėl to nesusitarus hipotekos lakšte (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. LUAB „Pajūrio miestelis“, bylos Nr. 3K-3-444/2012). Tokiu atveju konkrečiame ginče būtina išsiaiškinti bendrą suderintą šalių valią dėl hipotekos sandorio objekto“.
Dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2014
„<...> kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo. Negalima teisinė situacija, kurioje bendraturtis galėtų atsisakyti saugoti savo nuosavybę, rūpintis jos tinkama priežiūra ir protingu naudojimu <...>“.
CIVILINIO PROCESO TEISĖ
Dėl teismo posėdžio atidėjimo pagrindų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2014
"Kasatorius prieš teismo posėdį faksu išsiuntė teismui prašymą atidėti teismo posėdį ir prieš dieną išduotą pažymėjimą apie nedarbingumą dėl ligos bei prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, pažymėdamas, kad dėl ligos negali susirasti atstovo, kuris atstovautų jo interesams byloje. „<...> Kadangi atsakovas turėjo pakankamą terminą pasirūpinti tinkamu savo atstovavimu, tai jo prašymas keisti suplanuotą teismo posėdžio datą, motyvuojant atstovo paieškomis prieš pat teismo posėdį, išreiškia nerūpestingą požiūrį į teismo procesą ir jo dalyvius, jų procesines teises ir teisėtus interesus. Minėta, kad pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis, todėl, šaliai neinformavus teismo apie kitas neatvykimo priežastis, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios, teismas neturi teisinio pagrindo nuspręsti atidėti bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovas įgyvendino savo teisę išreikšti poziciją dėl ieškovo reikalavimų atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodęs išsamius nesutikimo su ieškiniu motyvus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą <...>“.
Dėl proceso šalių teisės ginčą užbaigti taikos sutartimi ir teismo vaidmens šalims tokią teisę įgyvendinant
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2014
„<..> dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dispozityviškumo civiliniame procese ir teismo kontrolės laipsnis priklauso nuo nagrinėjamos bylos pobūdžio; nedispozityviomis pripažįstamos bylos, kylančios iš šeimos, darbo teisinių santykių, yra susijusios su žmogaus teisių gynimu, nesąžininga konkurencija, bankrotu, asmens teisinio statuso nustatymu ir pan. Teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių; teismas negali tvirtinti taikos sutarties, kai materialioji teisė draudžia šalims nustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles. Tokia taikos sutartis reikštų materialiosios teisės pažeidimą, o jo teismas negali įtvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-72/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „FlyLAL-Lithuania Airlines“ ir kt. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-247/2010; kt.)".
"Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos bei pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. UAB ,,Ingero“, bylos Nr. 3K-3-16/2014). Pažymėtina, kad viešasis interesas turi būti užtikrinamas ne tik nagrinėjant bankroto bylą, bet ir sprendžiant klausimą dėl jos iškėlimo, nes tokia procedūra inicijuojama turint pagrįstų įtarimų dėl skolininko nemokumo, konkrečiam kreditoriui siekiant apginti tiek savo, tiek kitų įmonės kreditorių interesus. Nors kreditoriaus kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui faktas per se neapriboja šio galimybės laisvai sudaryti sandorius, jis reikšmingas pagal teisės aktų reikalavimus patvirtinti tokius sandorius privalančiam teismui, nes suteikia informacijos apie padidėjusią asmens kreditorių teisių (o kartu ir viešojo intereso) pažeidimo riziką. Dėl to, prieš patvirtindamas taikos sutartį, teismas turi įsitikinti, ar ja nebus pažeistos bendrovės, kurios mokumas kvestionuojamas, kreditorių teisės ir teisėti interesai bei viešasis interesas. Teismui neturint pakankamai duomenų tokiai išvadai padaryti, byla turi būti sustabdoma, o taikos sutarties tvirtinimo klausimas išsprendžiamas priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą, arba atsisakyti tai padaryti“.
Dėl antstolio teisės individualios įmonės areštuotomis lėšomis tenkinti individualios įmonės savininko kreditorių reikalavimus
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014
„<...> nei CPK, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta atvirkštinė taisyklė, kad individuali įmonė yra atsakinga už jos savininko skolas. Vykdymo procesą reglamentuojančiose CPK nuostatose nėra teisės normos, kuri tiesiogiai suteiktų teisę antstoliui už individualios įmonės savininko asmenines prievoles nukreipti išieškojimą į individualios įmonės lėšas ar kitą turtą“.
„<...> neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens atveju juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas nėra įgyvendintas tokia apimtimi, kaip yra ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų atveju. Pirma, fizinis asmuo turi įvairias turtines teises jam nuosavybės teise priklausančios individualios įmonės atžvilgiu. Pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1–3 punktus individualios įmonės savininkas, be kita ko, turi teisę gauti individualios įmonės pelną, paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams, paimti iš individualios įmonės turtą“.
„Nukreipiant individualios įmonės areštuotas lėšas dengti jos savininko įsiskolinimą kitoje vykdomojoje byloje, iš fiziniam asmeniui priklausančios įmonės turto išieškomas įsiskolinimas pagal šios įmonės savininko asmenines prievoles. Skolos išieškojimo iš fizinio asmens – individualios įmonės savininko – atveju individuali įmonė vertinama tik kaip turto objektas, todėl nekyla jos subjektinio savarankiškumo ir atskirumo nuo savininko bei individualios įmonės atsakomybės už jos savininko skolas klausimų. Šiuo atveju įmonės turtas teisėtai paimamas ne kaip iš subjekto – savarankiško juridinio asmens, bet kaip iš objekto – įmonės savininko turto vieneto, į kurio sudėtį įeina jai priklausantis turtas. Įmonė yra vienas iš fizinio asmens turto objektų, į kurį, kaip į bet kurį kitą objektą, gali būti nukreiptas išieškojimas. Fizinis asmuo – individualios įmonės savininkas turi galimybę pats įgyvendinti jam priklausančią teisę paimti iš įmonės turtą ir juo atsiskaityti su kreditoriumi arba skolą padengti ne individualios įmonės turtu, o kitu jam priklausančiu turtu. To nepadarius, vykdydamas išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – turto priverstine tvarka, antstolis gali nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį turtą, įskaitant jo individualią įmonę. Kai įmonės savininko kito turto nėra, išieškojimas taip pat gali būti nukreipiamas ir į individualios įmonės turtą“.
DARBO TEISĖ
Dėl darbuotojų teisės streikuoti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2014
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad „<...> pamatinė darbuotojų ir jų organizacijų teisė streikuoti nėra absoliuti, nes streikas yra ne tik priemonė daryti spaudimą darbdaviui ir ginti socialinius bei ekonominius interesus, bet ir tikra, gresianti žala darbdaviui ar net tretiesiems asmenims, t. y. streikas ar jo grėsmė gali būti vienintelė reali darbuotojų teisėto poveikio darbdaviui priemonė, skatinanti jį susitarti, kita vertus, gali sukelti neigiamų padarinių tiek darbdaviui, tiek darbuotojams, tiek kitoms visuomenės grupėms. Taigi streikas laikytinas ultima ratio ir kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo būdas gali būti naudojamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, kai kitos įstatymuose įtvirtintos ginčo sprendimo galimybės yra išnaudotos. Šios priemonės panaudojimą ir naudojimo pabaigą lemia būtent profesinės sąjungos ir darbdavio derybų eiga, rezultatai".
"Sprendžiant streiko teisėtumo klausimą, vertintinas ne tik procedūros, bet ir pagrindo jam skelbti teisėtumas, t. y. nustatytina kolektyvinio darbo ginčo turinio (iškeltų reikalavimų) atitiktis įstatyme nustatytoms sąlygoms <...>“.
Parengė LAWNET teisininkai
REIKIA SUTARTIES? 