LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO PRAKTIKA (2013 m. rugsėjis)
Dėl administracinio akto motyvuojamosios dalies, kaip ginčo administraciniame teisme objekto
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-742-13
Pareiškėjas AB „Vilniaus degtinė“ (toliau – Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-91/13 (toliau – Nutarimas), dalį, kuria buvo pripažintos pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) reikalavimus AB „Vilniaus degtinė“ produkcijos reklamai naudojamos frazės (tekstai). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 19 d. nutartimi atsisakė priimti Pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme, kadangi skundžiamo Nutarimo aprašomojoje dalyje nurodytos pavienės frazės (tekstai) nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.
Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį, pripažinti AB „Vilniaus degtinė“ skundą atitinkančiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei priimti skundą nagrinėti.
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, jog neprašo panaikinti paskirtos jam sankcijos ir pripažįsta, kad dalis AB „Vilniaus degtinė“ reklamose naudotų teiginių neatitiko Alkoholio įstatymo reikalavimų. Tačiau pareiškėjas nesutinka su likusia Nutarimo dalimi ir ją ginčija, t.y. prašo panaikinti tą Nutarimo dalį, kuria AB „Vilniaus degtinė“ buvo pripažinta pažeidusia įstatymo reikalavimus dėl tam tikrų kitų reklaminių tekstų skleidimo.
Atskirasis skundas tenkintinas.
„ <...> Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijame Nutarime ne tik konstatuojama, jog pareiškėjas naudojo alkoholinių gėrimų reklamoje nurodomas frazes, bet ir, atlikus išsamią tekstų analizę, pritaikius atitinkamas teisės aktų nuostatas, vadovaujantis suformuota teismų praktika pripažįstama, jog šių frazių naudojimas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus. Taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nagrinėjamų frazių nurodymą Nutarime laikė tik faktinių aplinkybių konstatavimu <...>“. Teisėjų kolegija konstatavo, kad „<...> nepašalinus Nutarime nurodytų pažeidimų, t. y. nepašalinus įvardintų reklaminių frazių nuo etikečių, iš internetinio puslapio, susidarytų prielaidos konstatuoti pakartotinį pažeidimą, už kurį numatyta žymiai didesnė sankcija nei paskirtoji Nutarimu <...> “.
„ <...> Darytina išvada, kad motyvuojamoji Nutarimo dalis įtakoja pareiškėjo teises ir pareigas – tik joje buvo konstatuota, kad buvo padarytas AKĮ reikalavimų pažeidimas, už kurį numatyta sankcija, išvardintos frazės, kurias naudojant tas pažeidimą padarytas, kas įpareigojo pareiškėją imtis priemonių nurodytas frazes pašalinti iš savo produkcijos reklamos, kad nebetęstų pažeidimo ir ateityje išvengtų žymiai didesnių sankcijų. Teisėjų kolegijos nuomone, tikėtinų pareiškėjo nurodytų išlaidų, susijusių su pažeidimo šalinimu, apimtis priklauso nuo pareigos pašalinti kiekvieną konkrečią frazę, atsižvelgiant į jos sukūrimo sąnaudas, paskleidimo mastą ir pan. <...> “.
Apibendrindama teisėjų kolegija pasisako, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad skundžiamo Nutarimo aprašomojoje dalyje nurodytos pavienės frazės (tekstai) nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.
Dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-779-13
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo UAB „Lyra“ reikalavimo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl Šiaulių miesto savivaldybės sprendimo apriboti pareiškėjui išduotos licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais apimtį, atlyginimo, pažymėdamas, kad šio ginčo atveju nėra viešosios atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.271 straipsnyje – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. CK 6.271 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal ši straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad „<...> Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašiose bylose konstatuojama, kad kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą konkrečiam atvejui, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, panaikindamas sprendimą, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti turtinė žala. Vertinant institucijos veiksmų teisėtumą, taip pat reikšminga, ar administravimo subjektas laikėsi nustatytos standartinės veiklos normų, kurių jis privalėjo laikytis, ar nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojusi akto priėmimo metu) numatyti viešojo administravimo principai. Tik šių aplinkybių vertinimo visuma galima pagrįsti, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka CK 271 straipsnio 4 dalyje numatytą atsakomybės sąlygą. Toks vertinimas turi būti siejamas su tuo, ar pašalinus procedūrinį pažeidimą, sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtos procedūros pažeidimas (pvz. administracinė byla Nr. A261-1187/2012).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis patvirtina, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 dalis buvo panaikinta kaip neteisėta iš esmės ne dėl sprendimo priėmimo procedūros pažeidimo, o buvo teismo pripažinta, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą, pažeidė bendrą teisėtumo, proporcingumo principą, nepagrįstai apribodamas pareiškėjo teisę užsiimti verslu, kuriam atsakovas anksčiau buvo suteikęs tokį leidimą, neįrodęs viešojo intereso apsaugos būtinumo. Tokie atsakovo veiksmai pripažintini neteisėtais, kurių pagrindų atsiranda atsakovo civilinė atsakomybė.
Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą, neteisingai įvertino atsakovo veiksmus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose, dėl to neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normą, kurios pagrindu pareiškėjas prašė priteisti žalos atlyginimą. Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo, pripažindamas pareiškėjo teisę į žalos atlyginimą <...> “.
Dėl atsisakymo išduoti planavimo sąlygas žemės sklypui detaliojo plano rengimui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1399-13
Pareiškėjas UAB „Sadomaksa“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 7-215-1514 „Dėl planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti žemės sklypui Klaipėdos rajono savivaldybėje“ ir įpareigoti atsakovą išduoti planavimo sąlygas žemės sklypui detaliojo plano rengimui.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 8 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti atsakovo – AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą. Kitą pareiškėjo UAB „Sadomaksa“ skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas UAB „Sadomaksa“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas atmestinas.
„ <...> Vertindama išdėstytą teisinio reguliavimo visumą, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog atsisakymas išduoti planavimo sąlygas yra detaliojo teritorijų planavimo procedūros pabaiga, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, motyvuotą ir išsamų sprendimą. Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalies nuostatos, naudojant lingvistinį ir sisteminį teisės aiškinimo metodus, suponuoja, kad institucija, net ir neišdavusi planavimo sąlygų, toliau dalyvauja procese, tik jau derinant Nuolatinėje statybos komisijoje. Taigi AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta išduoti planavimo sąlygas, neužbaigė ir negalėjo užbaigti administracinės teritorijų planavimo procedūros.
Remiantis anksčiau išdėstytais argumentais bei susiformavusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakytina ir į antrąjį apeliacinio skundo argumentą dėl atsakovo 2012 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu sukeliamų pasekmių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas, pavyzdžiui, tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia, o kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011)<...>“.
Dėl teismo sprendimo formai ir turiniui keliamų reikalavimų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1451-13
„ <...> Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu, nagrinėjant bylą, yra nustatytos visos byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės. ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 ir 81 straipsnių nuostatas, reikalaujančias visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–3817/2011)<...>“.
„ <...> Visumoje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir atsakovo atsiliepimo argumentais. Pažymėtina, jog pareiškėjų skunde ir patikslintuose skunduose išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina A. B. ir A. A. P. skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų nurodymas ir atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui <...> “.
Dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-858-753-13
„ <...> Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 2 dalyje nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka. Vertindamas šios įstatymo nuostatos reikšmę, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog aplinkybė, kad skundžiamame sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo numatyti apskundimo terminai atskirais atvejais (atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto apskundimo tvarkos bei terminų teisinio reglamentavimo specifiką) gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. Be to, administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą. Tačiau sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino tinkamai jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008).
Priešingu atveju, kiekvieną kartą automatiškai pripažįstant, jog individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nepakankamas išaiškinimas yra priežastis, laikytina objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku, susidarytų situacija, kai pareiškėjas galėtų piktnaudžiauti tokia teise, nepagrįstai kreipdamasis į administracinį teismą po ilgo laiko tarpo. Todėl kiekvieną kartą būtina nustatyti ir kitas reikšmingas aplinkybes inter alia pareiškėjo veiksmus po administracinio akto gavimo, jo pastangas skųsti administracinį aktą, laiko tarpą, per kurį pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kitas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą dėl pareiškėjo pastangų, įvykdytų per protingą laiko tarpą, realizuojant savo teises, kt. <...> “.
Dėl visuomenės informavimo priemonės sąžiningumo bei saviraiškos laisvės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-1250-13
Byloje kilęs ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta pripažinti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją pažeidus Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pareiškėjo Lietuvos banko teigimu, Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas pažeidė trečiųjų suinteresuotųjų asmenų paskelbta publikacija „Tyrėjais tapę politikai kasasi gilyn“, kurioje buvo paskelbta informacija, jog Seimo komisijos pakviestas ,,Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius G. V. parlamentarams tvirtino iš buvusio „Snoro“ prezidento R. B. kelis kartus girdėjęs, kad Lietuvos banko vadovas V. V. jį raginęs dėl ramesnio gyvenimo atsisakyti „Lietuvos ryto“, reikliai vertinančio prezidentės veiklą, akcijų.
Apeliantas Lietuvos bankas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad paskleista informacija iš esmės atitinka tikrovę, pirmenybė teikiama saviraiškos laisvei bei viešojo sergėtojo funkcijų atlikimui. Be to, apeliaciniame skunde tvirtinama, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas veikė nesąžiningai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, kuriuose expressis verbis nurodoma, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui redakcinė atsakomybė netaikoma ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta valstybės institucijų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose bei viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Tokiu atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims. Nagrinėjamu atveju, informacijos šaltinis buvo nurodytas, informacija buvo pateikta Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir informacijoje nurodyti teiginiai atitinka posėdžio stenogramoje užfiksuotus G. V. teiginius.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas, pasisakydamas dėl visuomenės informavimo priemonės sąžiningumo bei saviraiškos laisvės, taip pat nurodė „ <...> kad visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų suformuluotas Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai <...> “.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo Lietuvos banko apeliacinį skundą atmetė.
Dėl Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies taikymo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1144-13
Pareiškėjas UAB „Impress Teva“ (dabar – UAB „Press Express“) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2012 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-136/12, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta 5 000 Lt bauda už tabako reklamos draudimo pažeidimą pagal Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, o taip pat panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Atsižvelgiant į tai, kad Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, draudžiama Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje suformulavo minėtos įstatyminės nuostatos aiškinimo taisyklę.
„ <...> Aiškindama Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą (išskirtą jo dalį) lingvistinių teisės aiškinimo metodu, kolegija pažymi, kad pati jo konstrukcija leidžia daryti išvadą, jog tam, kad leidinyje pateikta tabako gaminių reklama šios punkto nuostatos taikymo požiūriu būtų pripažinta leistina, yra būtina leidinį apibūdinančių trijų sąlygų visuma: kad leidinys būtų išspausdintas valstybėje, kuri nėra Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvė, kad jis būtų skelbiamas tokioje valstybėje ir kad jis būtų skirtas ne Europos Bendrijos rinkai. Tai reiškia, kad nors vienos iš šių sąlygų nebuvimas yra pakankamas pagrindas netaikyti aptariamos išimties ir Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti leidinyje paskelbtą tabako gaminių reklamą draudžiama.
Kolegija taip pat pažymi, kad iš esmės panaši aptariamos išimties konstrukcija yra pateikta Direktyvos (su kuria yra suderintas Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią tabako reklama nėra draudžiama, jeigu ji pateikta leidiniuose, kurie spausdinami ir leidžiami trečiose šalyse ir kurie iš esmės neskirti Bendrijos rinkai. Akcentuotina, kad viena iš abiejose aptariamose teisės normose nurodytų sąlygų - leidiniai turi būti (iš)spausdinti valstybėse, nepriklausančiose Europos ekonominei erdvei (trečiosiose šalyse) – yra suformuluota aiškiai ir vienareikšmiškai, todėl nagrinėjamos bylos kontekste kolegijai ne kilo abejonių dėl šios sąlygos turinio bei reikšmės tapatumo. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau padaryta Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto (nagrinėjamai bylai aktualios šio punkto dalies) aiškinimo išvada (kad leidinyje pateikta tabako gaminių reklama būtų pripažinta leistina, yra būtina leidinį apibūdinančių trijų sąlygų visuma, nors vienos iš šių sąlygų nebuvimas yra pakankamas pagrindas netaikyti aptariamos išimties) yra teisinga ir Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, t. y. atitinka šią Direktyvos nuostatą <...> “.
REIKIA SUTARTIES? 