Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKA (2013 m. rugsėjis)

 

PRIEVOLIŲ TEISĖ

Dėl CK 6.66 str. (Kreditoriaus teisės ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) taikymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo mėn. 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013

 

Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar kartą pasisakė dėl actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų. „<...> Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B. , bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.) <...>“.

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad sprendžiant dėl actio Pauliana pagrįstumo konkrečiame ginče yra svarbu nustatyti, ar tretieji asmenys, nesantys actio Pauliana instituto pagrindu ginčijamo sandorio šalimi, turi tam tikrų teisių į sandorio objektu esantį turtą (LR CK 6.66 str. 5 d.). „<...> Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 6.66 straipsnio 5 dalyje yra aptariama situacija, kai jau po ginčijamo sandorio sudarymo tretieji asmenys yra įgiję tam tikras teises į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Taigi akivaizdu, kad šia teisės norma suteikiama apsauga asmenų, nedalyvavusių ginčijamame sandoryje, teisėms į turtą, buvusį šio sandorio objektu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad vien aplinkybė, jog su ieškovo skolininku sandorį sudaręs nesąžiningas asmuo pats turi kreditorių, negali būti pagrindas atsisakyti pripažinti negaliojančiu ieškovo, kaip kreditoriaus, teises pažeidžiantį sandorį, nustačius visas CK 6.66 straipsnyje nustatytas jo negaliojimo sąlygas. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad sprendžiant dėl actio Pauliana pagrįstumo konkrečiame ginče ir remiantis CK 6.66 straipsnio 5 dalimi yra svarbu nustatyti, ar tretieji asmenys, nesantys actio Pauliana instituto pagrindu ginčijamo sandorio šalimi, turi tam tikrų teisių į sandorio objektu esantį turtą, kaip ir yra nagrinėjamos bylos atveju, kai ginčijamu sandoriu suteikta žemės sklypo užstatymo teisė jos turėtojo UAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2006 m. lapkričio 23 d. buvo įkeista kreditoriui AB „Swedbank“ prievolės įvykdymui užtikrinti. Remiantis CK 6.66 straipsnio 5 dalies dispozicija tokiu atveju yra svarbus tokio trečiojo asmens, bylos atveju – AB „Swedbank“, sąžiningumas, o jį nustačius, šiam asmeniui negali būti taikomi teisiniai padariniai, kylantys actio Pauliana instituto pagrindu pripažinus negaliojančiu ginčijamą sandorį <...>“.

 

„<...> Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra ginčijama žemės sklypo užstatymo teisės suteikimo sutartis ir tuo atveju, jeigu actio Pauliana instituto pagrindu teismo ji būtų pripažinta negaliojančia, tai faktiškai nebeegzistuojant žemės sklypo užstatymo teisei – įkeitimo objektui, niekine taptų šios teisės įkeitimo trečiajam asmeniui AB „Swedbank“ sutartis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 4.198 straipsnis), būtų pažeista CK 6.66 straipsnio 5 dalis, draudžianti sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinius sąžiningam trečiajam asmeniui, nagrinėjamos bylos atveju – AB „Swedbank“, t. y. jo teisei į įkeistą žemės sklypo užstatymo teisę, užtikrinant BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ prievolių įvykdymą. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia žemės sklypo užstatymo teisės suteikimo sutartį; apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio 5 dalies nuostatas, tai sudaro pagrindą panaikinti šio teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas) <...>“.

 

Dėl netesybų mažinimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo mėn. 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013

 

„<...> Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus.
CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Įstatymas detaliai nereglamentuoja, kokios netesybos yra laikomos nepagrįstai per didelėmis ir kokia galima protinga netesybų suma už vienos ar kitos prievolės nevykdymą. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, kiekvienoje byloje nustatoma individualiai atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, įvertinus tikruosius šalių ketinimus sutarties sudarymo metu <...>“.

„<...> Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatuoja, kad nors šalių sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai yra pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kas yra žemiausioji netesybų mažinimo riba. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Taigi mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. vasario 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Minibank“ v. K. F., bylos Nr. 3K-3-578/2012; kt.)“.

 

Dėl daugiabučio namo savininkų ir namo savininkų bendrijos civilinės atsakomybės atribojimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2013

 

„<...> Teisėjų kolegija, atmesdama ieškovo kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, pažymi, kad, minėta, dėl teisinio reglamentavimo ypatumų įgyvendinant namo savininkų kaip bendraturčių teises ir pareigas susiklosto vidiniai ir išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai (vidiniai – tarp bendraturčių, išoriniai – tarp bendraturčiams atstovaujančios bendrijos ir trečiųjų asmenų), tačiau išorinių santykių atsiradimas (nagrinėjamu atveju – bendrijos ir banko kreditavimo sutarties sudarymas) nelemia bendrijos atsakomybės už bendraturčių prievoles. Priešingai, kasatoriaus nurodytas bendraturčių susirinkimo nutarimas dėl kiekvieno bendraturčio pareigų ir atsakomybės ribų, kredito grąžinimo tvarkos rodo, kad bendraturčiai sureguliavo savo pareigas grąžinant kreditą (vidiniai teisiniai santykiai) ir pavedė jas įgyvendinti jiems atstovaujančiai bendrijai (išoriniai teisiniai santykiai). Pagal namo savininkų susirinkimo nutarimą, kuriam nors iš savininkų nesumokėjus jam tenkančios kredito dalies, bendrija įpareigota sumokėti skolą bankui iš kaupiamųjų lėšų ir jas išieškoti įstatymo nustatyta tvarka iš skolininko (bendraturčio). Byloje nustatyta, kad bendrija negavo iš namo bendraturčio kasatoriaus UAB „Masada“ jam nustatytos gražintinos kredito dalies ir jos iš kaupiamųjų lėšų bankui nesumokėjo. Nors namo savininkai vidiniuose teisiniuose santykiuose nustatė kitokią kredito bankui grąžinimo tvarką, bendrijai dėl jos teisinės padėties ypatumų neturint galimybių vykdyti susirinkimo nustatytos pareigos dėl prievolės už bendraturtį įvykdymo, pagal pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą bendrija neatsako už namo butų ir kitų patalpų savininkų skolas, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolą grąžintų visi, keli ar vienas bendraturtis <...>“.

 

SUTARČIŲ TEISĖ

Dėl jungtinės veiklos sutarties esmės ir jungtinės veiklos sutarties pažeidimo kvalifikavimo esminiu
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo mėn. 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013

 

„<...> Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai).
Bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Pažymėtina, kad komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu. Šiandienėje doktrinoje esminis partnerystės santykių elementas – partnerių įsipareigojimas atsisakyti savo trumpalaikių interesų ir suteikti prioritetą ne asmeninei, bet visos partnerių grupės gerovei; partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo <...>“.

„<...> Pažymėtina, kad savitas jungtinės veiklos pobūdis lemia sutarties šalių ribotas galimybes tarpusavio ginčams spręsti pasinaudoti teisinėmis gynybos priemonėmis išimtinai savo asmeniniais interesais, pavyzdžiui, ribota sutarties šalies teise į prievolės sustabdymą. Tokie kasatoriaus veiksmai, atsižvelgiant į ilgametę šalių praktiką tartis dėl parduodamų objektų kainos, laikytini Jungtinės veiklos sutarties pažeidimu. Tačiau sprendžiant, ar šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu sutarties pažeidimu, turi būti atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus <...> (LAWNET pastaba. CK 6.217 str. 2 d. nustatyti kriterijai, nustatant ar sutarties pažeidimas yra esminis)“.

 

DARBO TEISĖ

Dėl neturtinės žalos darbuotojo sužalojimo atveju nustatymo sąlygų ir dydžio
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo mėn. 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2013

 

„<...> Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavio atsakomybė už darbuotojo, vykdančio darbo pareigas, patirtą neturtinę žalą dėl jo sveikatos sužalojimo kyla dėl to, jog būtent darbdavys privalo užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą (DK 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, 260 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino neteisėtų veiksmų pobūdį, t.y. nustatė, kad darbdavys turi neginčijamą pareigą užtikrinti darbuotojui saugias ir sveikas darbo sąlygas, tačiau tos pareigos nevykdė. Taigi objektyviai darbdavys (kasatorė) atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškiančius neveikimu. Nors šie pažeidimai tiesiogiai ir nesukelia neigiamų padarinių, tačiau sudaro mažesnę ar didesnę galimybę žalai atsirasti. Tokiu atveju yra svarbu įvertinti, ar darbdavio padarytas darbų saugos pažeidimas galėjo tapti pakankama žalos atsiradimo priežastimi <...>“.

„<...> Neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Atsižvelgiant į asmens sveikatos, kaip vertybės, pobūdį ir neabejotinai prioritetinę gynybą, sveikatos sužalojimo atveju nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį objektyvūs kriterijai (žalos padariniai) paprastai yra svarbesni nei subjektyvūs (žalą padariusio asmens kaltė), kurie yra daugiau reikšmingi vertinant, kiek jie tuos sveikatos sužalojimo padarinius padidino ar sumažino. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo intereso prasme darbdavys, organizuodamas darbus, turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų. Šios kategorijos bylose yra taikoma žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija, kurią nuginčyti turi pareigą pats žalą padaręs asmuo. Nagrinėjamoje byloje darbdavys (kasatorė) nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių aplinkybes, kad jis nevykdė pareigos užtikrinti saugias darbo sąlygas <...>.“

„<...> Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiais neturtinės žalos nustatymo kriterijais yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir jo aplinkybes bei sunkumą <...>“.

„<...> Nagrinėjamu atveju kompensuotinos neturtinės žalos dydžio klausimui spręsti reikšminga įvertinti ir paties nukentėjusiojo kaltę ir prisidėjimą prie žalos atsiradimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos dydis gali būti mažinamas tik jei žala atsiranda dėl nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo, tačiau nukentėjusiojo kaltė, priešingai žalą padariusio asmens kaltės prezumpcijai, nepreziumuojama, todėl ją turi įrodyti žalą padaręs asmuo. <...> Atsargumas reiškia pasisaugojimą, galimų pavojų numatymą. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad nukentėjusysis neturėjo galimybės pasinaudoti kitomis darbo priemonėmis, o sąlygos žalai kilti susidarė dėl darbdavio netinkamai vykdytos pareigos užtikrinti darbo saugą. Iš byloje esančių duomenų darytina išvada, jog dirbti tokiomis sąlygomis buvo įprasta, nes visas kompleksas organizacinių aplinkybių netinkamai vykdant darbų saugos reikalavimus buvo ne tik bendrovės (atsakovo) antrojoje pamainoje, bet ir visame gamybiniame vienete. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusysis, vykdydamas darbdavio nurodymus ir atlikdamas darbines funkcijas netinkamomis priemonėmis, negalėjo numatyti galimų pavojų ir neviršijo protingai atsargaus žmogaus elgesio standartų <...>“.

„<...> Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentai, jog, nustatant neturtinės žalos dydį, negali būti remiamasi nukentėjusiojo finansine padėtimi, yra pagrįsti. Neturtinės žalos atlyginimas yra skirtas kompensuoti pažeistas neturtines vertybes, o ne atlyginti patirtus nuostolius ar atkurti nukentėjusiojo turėtą padėtį, kaip kad yra turtinės žalos atlyginimo atveju <...>“.

 

CIVILINIO PROCESO TEISĖ

Dėl reikalavimo sutarties nutraukimą pripažinti netinkamu (neteisėtu) negalėjimo būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013

 

„<...> Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, inter alia turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta.
Nagrinėjamu atveju kasatorius pareiškė reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu, kaip siekiamus reikalavimo patenkinimo padarinius nurodydamas, kad tai ateityje galėtų lemti naują ieškinį atlyginti žalą, tačiau reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę nepareiškė. Pripažinimas, kad sutartis nutraukta neteisėtai, reikštų vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų –konstatavimą, tačiau nesukurtų skolininko civilinės atsakomybės prievolės ir atitinkamos kreditoriaus reikalavimo teisės, nes civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus civilinės atsakomybės be kaltės atvejus). Taigi, reikalavimo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu patenkinimas reikštų prejudicinio fakto kitai civilinei bylai dėl žalos (nuostolių) atlyginimo nustatymą, tai – civiliniai procesiniai, bet ne materialieji padariniai <...>“.