Sutarčių teisė
Dėl žalos atlyginimo neprofesionaliajam investuotojui, finansų tarpininkui laiku neįvykdžius pavedimų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-248/2018
"Ieškovai prašė priteisti žalos atlyginimą iš finansų tarpininko (investavimo paslaugas teikusio banko), laiku neįvykdžiusio pavedimų pervesti ir parduoti obligacijas, dėl ko vėliau tų obligacijų nebuvo galima parduoti dėl jas išleidusio emitento nemokumo. Taigi byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl finansų tarpininko atsakomybės tinkamai neįvykdžius kliento įpareigojimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė.
Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 24 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad finansų maklerio įmonė, vykdydama kliento pavedimą, privalo veikti taip, kad būtų pasiektas geriausias įmanomas rezultatas klientui, atsižvelgiant į finansinių priemonių kainą, pavedimo įvykdymo išlaidas, greitį, pavedimo įvykdymo ir atsiskaitymų tikimybę, pavedimo dydį, turinį ir kitas pavedimo įvykdymui svarbias aplinkybes. Tačiau jei klientas pateikia finansų maklerio įmonei konkretų nurodymą, toks kliento nurodymas turi būti vykdomas tiksliai ir nenukrypstant nuo nurodyme pateiktų sąlygų. Apžvelgiamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pateikė atsakovui pavedimus pervesti jam priklausančias obligacijas į atsakovo apskaitą bei sudaryti obligacijų pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas 2011 m. lapkričio 15 d. priėmė ieškovo pavedimus, tačiau jų neįvykdė. 2011 m. lapkričio 16 d. obligacijas išleidusio banko veikla buvo apribota, o vėliau jam iškelta bankroto byla. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad atsakovas, neturėdamas tam jokių objektyvių priežasčių, nepradėjo vykdyti pavedimo ir neinicijavo ieškovui priklausančių obligacijų pervedimo iš banko, kuriam netrukus buvo paskelbtas moratoriumas, apskaitos į atsakovo apskaitą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad pavedime esanti nuoroda, jog jis galioja iki 2011 m. lapkričio 18 d., reiškia, kad pavedimas, dėl kurių nors priežasčių neįvykdytas nedelsiant, po lapkričio 18 d. nebeturi būti vykdomas, nes pasibaigia pavedimo galiojimas. Atsakovas turėjo pareigą nedelsdamas vykdyti pavedimą, tačiau to neatliko ir taip pasireiškė banko veiksmų neteisėtumas. Atsakovui tinkamai įvykdžius pavedimus, būtų spėta parduoti obligacijas iki jas išleidusio banko veiklos sustabdymo, todėl ieškovai nebūtų patyrę nuostolių. Tai patvirtina banko neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovų patirtų nuostolių tiesioginį priežastinį ryšį.
Nors ieškovo ir atsakovo sudarytoje investicinių paslaugų teikimo sutartyje nurodyta, kad atsakovas nėra atsakingas už kliento patirtą žalą dėl finansinių priemonių emitentų likvidavimo ar bankroto, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai finansų maklerio įstaiga (investicines paslaugas teikianti kredito įstaiga) neįvykdo ar pradelsia kliento pavedimo vykdymą dėl nepateisinamų priežasčių, taip nesilaikydama FPRĮ 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pavedimo vykdymo taisyklių, ir per nepateisinamo nevykdymo laikotarpį emitentas, dėl kurio finansinių priemonių pateiktas pavedimas, bankrutavo ar buvo likviduotas, dėl pavedimo nevykdymo atsirandanti nepriimtinų pasekmių klientui rizika tenka finansų maklerio įmonei (investicines paslaugas teikiančiai kredito įstaigai). Jai atsiranda pareiga atlyginti dėl pavedimo nevykdymo kliento patirtus nuostolius, nustačius visas sutartinės atsakomybės sąlygas.
Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ieškinį tenkino iš dalies."
Dėl refinansavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018
"Apžvelgiamoje byloje ieškovas, ginčydamas su atsakove (kredito unija) sudarytos paskolos sutarties nutraukimą, teigė, kad ši paskolos sutartis, sudaryta refinansuoti jo sūnaus įsipareigojimus atsakovei, turėtų būti laikoma vartojimo sutartimi, o ieškovas – ginamas kaip silpnesnioji sutarties šalis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad paskola ieškovui buvo suteikta ne jo vartojimo poreikiams tenkinti, o sūnaus paskolai (paimtai verslui plėtoti ir būstui remontuoti) refinansuoti, todėl ginčo paskolos sutarties nelaikė vartojimo sutartimi.
Kasacinis teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl paskolos sutarties kvalifikavimo, esminis klausimas visų pirma yra tai, ar sutartį kvalifikuojant kaip vartojimo sutartį turi reikšmės aplinkybė, kokiam tikslui buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis. Ir tik atsakius į šį klausimą teigiamai, gali būti aktualu tirti ir vertinti pirminės paskolos sutarties tikslą. Atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su šioje byloje aktualiomis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatomis, kasacinis teismas konstatavo, kad refinansavimo paskolos sutarties kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties nepriklauso nuo aplinkybės, ar pati refinansuojama paskola (pirminė paskola) yra sudaryta vartojimo tikslais. Todėl tais atvejais, kai paskolos sutartis sudaroma kitos paskolos refinansavimo tikslais, kvalifikuojant refinansavimo paskolos sutartį kaip vartojimo, būtina vertinti ne kokiu tikslu buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis, o kokiu tikslu veikė asmuo, sudarydamas refinansavimo paskolos sutartį. Vertinant šį tikslą turi reikšmės aplinkybė, ar asmuo refinansavimo paskolos sutartį sudarė turėdamas funkcinių ryšių su verslu (ūkine komercine veikla), kuriam finansuoti buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis, ar tokią sutartį sudarė ne dėl savo profesinės veiklos, bet dėl ryšių, siejančių su asmeniu, sudariusiu pirminę paskolos sutartį. Refinansavimo paskolos tikslas nustatomas pagal aplinkybes, buvusias sutarties sudarymo metu. Apžvelgiamoje byloje ieškovas, sudarydamas refinansavimo paskolos sutartį, šia sutartimi nesiekė verslo tikslų, bet siekė išspręsti šeimos (suprantant ją plačiąja prasme) skolinių įsipareigojimų situaciją. Kasacinio teismo vertinimu, toks refinansavimo sutarties tikslas negalėtų būti priskirtas verslo tikslams.
Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovo sudaryta paskolos refinansavimo tikslais sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, todėl turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis; bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino paskolos refinansavimo sutarties tikslo ir paskirties, aplinkybių, dėl kurių ši sutartis buvo sudaryta, dėl to klaidingai kvalifikavo tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius."
Dėl mokėjimų kreditoriams eiliškumo tvarkos pagal CK 6.9301 straipsnį
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018
"Ieškovė actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovų sudarytas paskolos ir hipotekos sutartis bei jų pagrindu atliktus mokėjimus ir taikyti restituciją. Apžvelgiamoje byloje kilo CK 6.9301 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimas, kai pagal sutartį yra vykdomi įsipareigojimai, kurių vykdymas užtikrintas maksimaliąja hipoteka ir kurie atlikti vykdant tikslinės paskolos pagrindu kylančius įsipareigojimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį atmetė, konstatavę, kad atsiskaitymas su vienu iš kreditorių, suteikiant šiam pirmumą prieš kitus kreditorius, laikomas teisėtu ir pagrįstu, jeigu jis atliktas įstatymo ar sutarties pagrindu.
Aiškindamas CK 6.9301 straipsnį, kasacinis teismas nurodė, kad įsipareigojimų, kurių vykdymas užtikrintas maksimaliąja hipoteka ar kurie yra atliekami vykdant įsipareigojimus, kylančius iš tikslinės paskolos teisinių santykių, vykdymas pats savaime neturi prioriteto prieš kitus mokėjimus. Taikant CK 6.9301 straipsnį nepakanka konstatuoti, kad mokėjimas atliktas įstatymo ar sutarties pagrindu ir kad įsipareigojimas yra užtikrintas maksimaliąja hipoteka ar yra atliekamas vykdant įsipareigojimus, kylančius tikslinės paskolos pagrindu. Sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir ar, esant šiai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą. Vertinant, ar mokėjimai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo nustatyto mokėjimų eiliškumo, neturi reikšmės aplinkybė, kokia buvo kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir jos palyginimas. Taigi kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.9301 straipsnis, nustatantis mokėjimo dokumentų vykdymo eiliškumą, nesuteikia prioriteto patiems savaime mokėjimams, kurių vykdymas užtikrintas maksimaliąja hipoteka ar kurie yra atliekami vykdant įsipareigojimus, kylančius tikslinės paskolos sutarties pagrindu; teismui vertinant aplinkybę, ar mokėjimas buvo atliktas nepažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatyto eiliškumo, esminę reikšmę turi dokumento, kurio pagrindu atliekamas mokėjimas, teisinė prigimtis (vykdomasis dokumentas ar kitas dokumentas, kurio pagrindu turi būti atliekamas mokėjimas) ir paties reikalavimo rūšis; taikant CK 6.9301 straipsnį turi būti nustatoma ne kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir atliekamas jos dydžio palyginimas, bet nustatoma, ar kiekvieno konkretaus ginčijamo atsiskaitymo vykdymo metu skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir ar, esant šiai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą.
Kadangi byloje nebuvo tirta ir vertinta, ar kiekvieno konkretaus ginčijamo mokėjimo metu skolininkė turėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, ir dėl to negalima nustatyti, ar nebuvo pažeistas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytas eiliškumas, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka."
Dėl teisinių paslaugų sutarties nutraukimo teisinių padarinių
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-541-219/2018
"Advokatas prašė patvirtinti jo, kaip kreditoriaus, 13 527,80 Eur finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje, grindžiamą tuo, kad bankrutuojanti įmonė neteisėtai nutraukė teisinių paslaugų sutartį ir liko nesumokėjusi jam honoraro už teisme laimėtą bylą, be to, pagal teisinės pagalbos sutarties sąlygas turi sumokėti baudą už jos nutraukimą nesant advokato kaltės. Pirmosios instancijos teismas patenkino advokato reikalavimą iš dalies – patvirtino 8188,44 Eur finansinį reikalavimą, kurio dydį nustatė pagal advokato pateiktą detalizuotą išlaidų, susijusių su dalyvavimu byloje, skaičiavimą; apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą, tik kitais motyvais – pripažino advokato teisę į netesybas (baudą) už nepagrįstai nutrauktą teisinės pagalbos sutartį. Kasacinėje byloje buvo sprendžiamas teisės klausimas dėl įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, teisinės pagalbos sutarties nutraukimo teisinio pagrindo ir padarinių.
Kasacinis teismas iš byloje nustatytų aplinkybių konstatavo, kad iki bankroto bylos įmonei iškėlimo su advokatu buvo sudaryta teisinės pagalbos sutartis ir ji buvo vykdoma, advokatas ruošė dokumentus ir atstovavo įmonei teisme. Po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo (2017 m. kovo 17 d.) bankroto administratorė 2017 m. gegužės 3 d. pranešė advokatui, kad sutarties nevykdys ir laiko ją pasibaigusia, tačiau 2017 m. liepos 3 d. sudarė teisinės pagalbos sutartį su kitu advokatu dėl teisinės pagalbos toje pačioje byloje. Tai rodo, kad po bankroto bylos iškėlimo teisinės pagalbos poreikis išliko, todėl nevykdyti sutarties pagal ĮBĮ normų reglamentavimą nebuvo teisinio pagrindo, tačiau administratorė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį CK nustatytais pagrindais.
Teisinės pagalbos sutartyje šalys buvo susitarusios, kad klientas turi teisę bet kada nutraukti sutartį. Tokia šalių susitarimo sąlyga atitinka CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytą kliento teisę vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį. Taip pat šalys susitarė, kad, nutraukęs sutartį nesant advokato kaltės, klientas įsipareigoja sumokėti advokatui nustatyto papildomo honoraro dydžio baudą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad netesybos (bauda) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl jos negali būti nustatytos už teisėtų veiksmų atlikimą, šiuo atveju – absoliučios teisės nutraukti sutartį įgyvendinimą. Kasacinis teismas konstatavo, kad šalių sutartyje dėl teisinės pagalbos įtvirtinta kliento pareiga mokėti baudą, jei sutartis nutraukiama nesant advokato kaltės, prieštarauja teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo praktikai, dėl to negali būti taikoma; vietoj to taikytini CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyti vienašalio paslaugų sutarties nutraukimo padariniai – nutraukdamas sutartį klientas turi sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.
Apžvelgiamoje byloje buvo keliamas ir advokato teiktų paslaugų kokybės klausimas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad advokato paslaugų kokybės klausimas yra reikšmingas siekiant nustatyti, kokią paslaugų kainos dalį atsakovė turi jam atlyginti pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį. Vertinant advokato suteiktų teisinių paslaugų tinkamumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitoks, negu priešingos šalies nurodomas ar teismų praktikos formuojamas, įstatymo aiškinimas bei taikymas, taip pat kitoks, negu priešingos šalies faktinių aplinkybių vertinimas, interpretavimas nereiškia advokato neteisėtų veiksmų ir nerodo jo neprofesionalumo, nebent šie veiksmai būtų akivaizdžiai prieštaraujantys taikomo įstatymo turiniui, esmei ir paskirčiai ir rodytų piktnaudžiavimą teise. Advokato veiksmų neteisėtumo nerodo ir teismų priimtų procesinių sprendimų nenaudingumas jo atstovaujamai šaliai ar atskirų teismo instancijų priešingų sprendimų dėl jo atstovaujamojo priėmimas. Vis dėlto kasacinis teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl teisinių paslaugų sutarties tinkamo vykdymo, advokato veiksmai galėtų būti vertinami proceso teisės normų reikalavimų vykdymo aspektu: ar advokatas, ruošdamas teismui dokumentus, įskaitant skundus dėl žemesnės instancijos teismo procesinių sprendimų, laikėsi proceso normų nustatytų terminų ir kitų reikalavimų; ar rinko esminius, būtinus savo atstovaujamojo naudai reikšmingų aplinkybių nustatymui įrodymus; ar, sprendžiant ginčą, laiku ir tinkamai vykdė teismo nurodymus ir panašiai.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl teisinės pagalbos sutarties nutraukimo padarinių, nepagrįstai rėmėsi netesybas nustatančia susitarimo sąlyga, neišaiškino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su advokato teiktų teisinių paslaugų kokybe, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino šiam teismui nagrinėti iš naujo."
Parengta pagal www.lat.lt medžiagą
Daugiau informacijos čia
REIKIA SUTARTIES? 