Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (spalis)

ASMENYS

Dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo atsakomybės už bendrovei padarytą žalą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017

„Ieškovė (uždaroji akcinė bendrovė) prašė priteisti iš buvusio vadovo bendrovei padarytos žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas ieškinio dalį tenkino.
Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovo atsakomybės skirstymo į civilinę ir materialinę esminis kriterijus buvo ne teisės normos, kurios pažeistos, bet vadovo veiklos adresatas: civilinės atsakomybės atveju pažeidimai kildavo iš vadovo santykių su trečiaisiais asmenimis, o materialinės atsakomybės atveju – iš vadovo veiklos, nukreiptos į įmonės vidų. Esminiu vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimo kriterijumi naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomas ne vadovo veiklos adresatas, o pažeistų vadovo pareigų pobūdis, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimas pasireiškia santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar bendrovės viduje. Plėtodama ir vienodindama kasacinio teismo praktiką išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad bendrovės vadovo teisinis statusas įgyjamas Akcinių bendrovių įstatyme nustatyto juridinio fakto pagrindu, konkrečiai, bendrovės valdybos (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų tarybos, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinio akcininkų susirinkimo) nutarimu, o ne vadovo ir bendrovės sudarytos darbo sutarties pagrindu, įstatymuose išimtinai vadovui nustatytos pareigos negali būti keičiamos darbo sutartimi, todėl už šių pareigų pažeidimą vadovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė. Išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo tokias teisės aiškinimo taisykles: ar bendrovės vadovui taikytina civilinė ar materialinė pagal darbo teisės normas kylanti atsakomybė, nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, jam taikoma civilinė atsakomybė. Nustačius, kad vadovas bendrovei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, kartu nepažeisdamas savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą taikyti vadovui civilinę atsakomybę, tenka pareiga įrodyti, kad pažeista būtent įstatyme įtvirtinta vadovo pareiga, o ne darbuotojui Darbo kodekse numatytos pareigos (CPK 12, 178 straipsniai)".

"Kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškinys atlyginti žalą taikant civilinę atsakomybę bendrovės vadovui gali būti pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis. Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą)) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui".

"Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad viena iš įstatyme įtvirtintų bendrovės vadovo pareigų yra tinkamai organizuoti bendrovės turto apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Už šios pareigos nevykdymą vadovui taikytina ne materialinė, o civilinė atsakomybė, nes tai išimtinai valdymo organui nustatyta pareiga. Sprendžiant ginčą dėl bendrovės vadovo atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą bendrovės turtą yra reikšminga nustatyti, ar vadovas laikėsi rūpestingumo pareigos“.

 

DAIKTINĖ TEISĖ

Dėl nekilnojamojo daikto ar jo dalies pirkėjo teisių į žemės sklypą, reikalingą nekilnojamajam daiktui ar jo daliai eksploatuoti, kai pardavėjas yra žemės sklypo savininkas, bei teismo pareigos ex officio konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmes ir faktą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017

 

"Kasacinis teismas konstatavo, kad kai parduodamas butas ar kitos patalpos daugiabučiame name ir pardavėjas yra atitinkamos žemės sklypo dalies savininkas, tai dėl teisių į žemės sklypo dalį, reikalingą butui ar kitai patalpai eksploatuoti, sprendžiama taikant Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatas (perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį) kartu su CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatomis (pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką nustato sutartis), t. y. buto ar kitos patalpos daugiabučiame name pirkėjui turi būti perleidžiama nuosavybės teisė į atitinkamą žemės sklypo dalį, žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką nustato sutartis. Kasacinis teismas pažymėjo, kad CK 6.394 straipsnio 2 dalyje suformuluotos nuostatos yra privatinės, o ne viešosios teisės normos. Tai, kad jose išdėstytos tam tikros konkrečias teises suteikiančios ar jų taikymą įtvirtinančios nuostatos, ne visada reiškia, kad asmenims yra apribojamos teisės ar yra pagrindas netaikyti kitų teisių, kurias asmenys turi. CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostata „atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis“ leidžia daryti išvadą, kad šioje normoje pateiktas pavyzdinis, o ne baigtinis naudojimosi žemės sklypu pagrindų sąrašas. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto, taip pat buto ar kitų patalpų daugiabučiame name pirkimo–pardavimo sutartį, kai pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, ar jo dalies, reikalingos šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, savininkas, pirkėjas ir pardavėjas gali susitarti dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą ar jo dalį visais CK ir įstatymuose nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais pagrindais <...>“.
„<...> Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas savo iniciatyva konstatuoja, jog sandoris yra niekinis, tik tada, kai šis yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius. Kasacinis teismas konstatavo, kad nors CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyviosios ir ginčo sutartimis šios imperatyviosios normos akivaizdžiai pažeistos (sutartyse neaptartos dalies pastato, buto ir kitų patalpų daugiabučiame name pirkėjo teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis), tačiau ginčo atveju toks konstatavimas ir niekinio sandorio padarinių taikymas nėra būtinas ginant pažeistas ieškovo ar kitų asmenų teises. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šalys, neaptarusios pirkėjo teisių į žemės sklypą, kaip to reikalauja CK 6.394 straipsnio 2 dalis, gali šį sutarties trūkumą ištaisyti sudarydamos sutartį dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, jos taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamos apginti jų pažeistas teises pasirinktu būdu (pvz., įpareigoti kitą šalį sudaryti sutartį, pripažinti, kad šalys susitarė dėl panaudos, ar nustatyti servitutą ir pan.)“.

DARBO TEISĖ

Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo ginče dėl neteisėto atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (komercinės paslapties atskleidimą)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017

„Kasacinis teismas nurodė, kad šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, susijęs su komercinės paslapties atskleidimu, gali būti įrodinėjamas ir (vien tik) netiesioginiais įrodymais, tačiau netiesioginių įrodymų visuma turi nepalikti pagrįstų abejonių darbo drausmės pažeidimo fakto buvimu. Kasacinis teismas sprendė, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, jog atsakovė nepateikė tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą dėl komercinės paslapties atskleidimo, nevertino atsakovės pateiktų netiesioginių įrodymų ir nepasisakė dėl jų, nevertino ir neanalizavo jų visumos".

"Kasacinis teismas konstatavo, kad DK 300 straipsnio 4 dalies normos paskirtis yra kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo negautas lėšas. Todėl, kalbant apie terminuotos darbo sutarties nutraukimą prieš terminą, ji turi būti aiškinama sistemiškai su DK 109 straipsnio norma, reglamentuojančia terminuotos darbo sutarties sudarymą, taip pat su DK 126 straipsnio 1 dalies norma, ir negali būti aiškinama taip, kad, pripažinus terminuotos darbo sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu, neteisėtai atleistam darbuotojui būtų kompensuota daugiau, nei šis darbuotojas būtų uždirbęs per visą terminuotos darbo sutarties laiką, t. y. kad neteisėto terminuotos darbo sutarties nutraukimo atveju būtų kompensuojama didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų buvusi pažeista jo teisė dirbti. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu terminuotos darbo sutarties nutraukimas prieš terminą, DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 1 dalį darbuotojui nemokama. Atitinkamai DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, kai terminuotos darbo sutarties nutraukimas prieš terminą pripažįstamas neteisėtu, priteisiamas tik už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki terminuotos darbo sutarties termino pabaigos“.

Parengta pagal www.lat.lt medžiagą
Daugiau informacijos čia