VIEŠIEJI PIRKIMAI
Dėl neigiamo pobūdžio sąlygos, kuria ribojamas tiekėjų dalyvavimas konkurse, teisėtumo ir draudimo riboti jų konkurenciją
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-456-469/2016
„<...> nors ginčo Konkurso sąlyga pavadinta įpareigojimu nekonkuruoti, tačiau jos taikymas iš esmės lemia kai kurių tiekėjų dalyvavimo Konkurse apribojimą. Dėl to nurodyta Konkurso sąlyga laikytina neigiamo pobūdžio sąlyga, kuria ribojamas tiekėjų dalyvavimas Konkurse (Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 33 straipsnis). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) jurisprudencijoje nurodyta negatyvaus pobūdžio neleidimo dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose pagrindai, paremti objektyviai konstatuotinais faktais ar atitinkamam tiekėjui būdingu elgesiu, turi būti susiję su jo profesinėmis savybėmis. Atsižvelgiant į tai, valstybėms draudžiama Direktyvos Nr. 2004/18 45 straipsnyje (VPĮ 33 straipsnyje) pateiktą sąrašą papildyti kitais pašalinimo pagrindais, paremtais su tiekėjų profesinėmis savybėmis susijusiais kriterijais. Taigi profesinėmis savybėmis pagrįsti neleidimo dalyvauti ar pašalinimo pagrindai laikytini išsamiais. Išimtiniu atveju, kai atitinkamas pašalinimo pagrindas nesusijęs su ūkio subjekto profesinėmis savybėmis ir dėl to nepatenka į šį baigtinį sąrašą, galima vertinti šio pagrindo leistinumą, vadovaujantis Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės principais ir kitomis normomis. Kasacinio teismo vertinimu, kad ginčo Konkurso sąlyga ne tik neatitinka VPĮ 33 straipsnio nuostatose įtvirtinto su profesinėmis savybėmis susijusių pagrindų baigtinio sąrašo, bet taip pat neskirta visų Konkurso dalyvių vienodoms teisėms ir procedūrų skaidrumui užtikrinti. Dėl vienintelės aplinkybės, kad Konkurse, kuriuo siekiama įsigyti laboratorinių tyrimų paslaugas, būtų leidžiama dalyvauti tiekėjui, kuris, kaip ir perkančioji organizacija, užsiima, inter alia, bendrų šeimos medicinos paslaugų teikimu, nekyla tariamos ar realios grėsmės laisvai ir sąžiningai tiekėjų tarpusavio konkurencijai, o pati tokia viešojo pirkimo procedūra dėl to netampa neskaidri. Kasacinis teismas konstatavo, kad ginčo Konkurso sąlyga nustatyta be pateisinamo pagrindo, o perkančiosios organizacijos siekis apsaugoti tam tikrą su jos veikla susijusią informaciją ir taip savo interesą pacientų skaičiaus nekintamumu išeina už vertybių, išplaukiančių iš viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo, apsaugos ribų. Atsižvelgiant į tai, perkančiosios organizacijos poreikis apsaugoti savo interesus, kylančius iš vykdomos veiklos, įgyvendintinas ne viešųjų pirkimų teisės normomis, o bendraisiais civilinės teisės priemonėmis, šiuo atveju sutartinėmis nuostatomis dėl, pavyzdžiui, konfidencialios informacijos apsaugos. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ginčo Konkurso sąlygos taikymas lemia joje nurodytus kriterijus atitinkančio tiekėjo teisių ribojimą ne tik vykdant sutartį, bet ir dalyvaujant Konkurse, taigi konkuruojant su kitais tiekėjais. Kasacinis teismas konstatavo, kad ginčo Konkurso sąlyga nepagrįstai apriboja tiekėjų teisę į varžymąsi dėl viešojo paslaugų teikimo sutarties su kitais tiekėjais. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad tai, jog tiekėjų teises mažiau ribojančios priemonės padidina perkančiosios organizacijos administracinę naštą ir tikimybę, jog jos ne visada pasiteisins (atsakovės argumentai, susiję su sudėtingais teisminiais procesais dėl konfidencialios informacijos pažeidimo), per se (pats savaime) nereiškia, kad absoliutus draudimas dalyvauti Konkurse laikytinas proporcingu. Remdamasis nurodytais argumentais kasacinis teismas konstatavo, kad ginčo Konkurso sąlyga neteisėta, pažeidžia VPĮ 33 straipsnio nuostatas ir skaidrumo, nediskriminavimo ir proporcingumo bei laisvos konkurencijos principus. Dėl to kasacinis teismas panaikino šioje byloje priimtus teismų sprendimus ir ginčo Konkurso sąlygą pripažino neteisėta“.
DARBO TEISĖ
Dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo sąlygų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-248/2016
"<...> paprastai su darbuotoju sudaroma individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis, o tam, kad būtų galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotojų grupe, turi egzistuoti DK 256 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos: 1) darbuotojai darbą turi dirbti kartu; 2) neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, t. y. nėra galimybės sudaryti su darbuotojais individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Skirtingų rūšių sutartys (individualios ir su grupe darbuotojų) su tais pačiais asmenimis dėl tų pačių materialinių vertybių nesudaromos. Kasacinis teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl tų pačių materialinių vertybių su tais pačiais darbuotojais sudarytos tiek individuali, tiek grupės darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sutartys, teismas turi vertinti, kokios rūšies – individuali ar grupės – sutartis turėjo būti sudaryta, ir taikyti padarinius tos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kuri turėjo būti sudaryta. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo to, kokia materialinės atsakomybės sutartis sudaryta, priklauso darbuotojo atsakomybės apimtis. Tais atvejais, kai sudaryta individuali materialinės atsakomybės sutartis, dėl darbdaviui atsiradusios žalos turi būti nustatytos atsakomybės sąlygos kiekvienam iš darbuotojų, atsakančių pagal prisiimtus įsipareigojimus savo individualioje materialinės atsakomybės sutartyje. Grupės materialinės atsakomybės sutarties atveju kiekvieno sutartį pasirašiusio darbuotojo atsakomybė už padarytą žalą yra dalinė. Kasacinis teismas pažymėjo, kad darbdavio veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu darbo organizavimu ir galėję turėti įtakos žalos atsiradimui, gali būti vertinami kaip pagrindas mažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, jei žala nėra padaryta tyčia. Remdamasis nurodytais argumentais bei atsižvelgdamas į tai, kad su atsakovėmis buvo sudarytos tiek individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartys, tiek ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis su grupe darbuotojų (abiem atsakovėmis), tačiau teismai nevertino, kokios rūšies visiškos materialinės atsakomybės sutartys šiuo atveju turėjo būti sudarytos su atsakovėmis, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perdavė iš naujo bylą nagrinėti šiam teismui".
DRAUDIMO TEISĖ
Dėl draudiko teisės sumažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-313/2016
"<...> teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje draudėja pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, t. y. siekdama gauti didesnę draudimo išmoką pateikė draudimo bendrovei melagingus duomenis apie neva pavogtus du mobiliojo ryšio telefonus. Remdamasis Būsto draudimo taisyklių nuostatomis, kasacinis teismas konstatavo, kad, sprendžiant dėl draudimo išmokos mažinimo arba nemokėjimo (išmokėtos – susigrąžinimo), nėra būtina nustatyti, kad draudėjas pateikė draudikui neteisingą informaciją apie visą prarastą turtą, užtenka nustatyti patį melagingos informacijos faktą. Taigi draudimo bendrovė, vadovaudamasi duomenimis apie pateiktą melagingą informaciją, padidinančią draudimo išmoką (nesvarbu, kokiais įrodymais toks faktas nustatytas), turi teisę svarstyti ir apie draudimo išmokos nemokėjimą (arba sumokėtos išmokos grąžinimą). Tokia draudiko teisė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar faktas dėl melagingos informacijos pateikimo nustatytas dėl viso apdrausto turto apimties, ar tik dėl jo dalies. Būtent ši aplinkybė apžvelgiamoje byloje yra prejudicinė ir iš naujo nenustatinėjama (CPK 182 straipsnis). Kasacinis teismas pažymėjo, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Atsižvelgdamas į tai, kad melagingai pateiktos informacijos pagrindu gautos išmokos santykis su visa draudėjai išmokėta išmoka yra palyginti nedidelis (2,64 proc.), kasacinis teismas sprendė, jog visos draudimo išmokos susigrąžinimas šiuo atveju yra per griežta priemonė. Dėl to kasacinis teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir sumažino ieškovei priteistos išmokos dydį per pusę".
Parengta pagal www.lat.lt medžiagą
Daugiau informacijos čia
REIKIA SUTARTIES? 