Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2016 m. gegužė)

JURIDINIAI ASMENYS

Dėl tikrosios ūkinės bendrijos tikrųjų narių įnašų didinimo ir likviduojamos tikrosios ūkinės bendrijos turto tikriesiems nariams padalijimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-916/2016

„<...> įvertinęs tikrųjų ūkinių bendrijų teisinio reglamentavimo ypatumus, šių bendrijų veikimo specifiką ir sandorio formai keliamus reikalavimus, įtvirtintus Civiliniame kodekse, kasacinis teismas suformulavo šią teisės taikymo taisyklę: susitarimas dėl narių įnašų ūkinėje bendrijoje yra esminė jungtinės veiklos sutarties sąlyga. Šiai sutarčiai nustatyta imperatyvi notarinė forma ir įregistravimo viešame registre reikalavimas. Ūkinės bendrijos jungtinės veiklos sutarties pakeitimai įsigalioja tuomet, kai jie atlikti laikantis Ūkinių bendrijų įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų tokios sutarties formos ir teisinės registracijos reikalavimų. Kasacinis teismas sprendė, kad atsakovių pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai teismų negalėjo būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys tikrųjų narių dalių pasikeitimą, likviduojant bendriją likęs turtas ieškovei ir atsakovėms turėjo būti dalijamas atsižvelgiant į tikrosios ūkinės bendrijos narių įnašus, nustatytus ieškovės ir atsakovių pasirašytoje jungtinės veiklos sutartyje, t. y. visos trys steigėjos turėjo teisę į 1/3 dalis tikrosios ūkinės bendrijos turto, likusio po atsiskaitymo su kreditoriais (ŪBĮ 18 straipsnio 3 dalis) <...>“.

 

DAIKTINĖ TEISĖ

Dėl pareigos mokėti valstybinės žemės sklypo nuomos mokestį
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016

 

„<...> apžvelgiamoje byloje kilo ginčas, kam – valstybinės žemės sklypo nuomininkui, perleidusiam ant šios žemės esančius statinius, ar naujajam statinių savininkui, nesudariusiam valstybinės žemės, ant kurios stovi statiniai, nuomos sutarties, – kyla pareiga mokėti žemės nuomos mokestį <...>“. „<...> kasacinis teismas konstatavo, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatymo suteikta teisė, kuri naujajam statinių savininkui pereina kartu (tuo pačiu momentu) su nuosavybės teisėmis į statinius. Kasacinis teismas pažymėjo, kad CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl, perleisdamas nuosavybės teisę į statinius, jų savininkas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto ir privalo pirkėjui perleisti teisę naudotis žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kokias pats turėjo. Vadinasi, naujajam statinių savininkui pereina tiek teisės, tiek pareigos, susijusios su žemės sklypu. Kasacinis teismas nurodė, kad, nesant sudarytos nuomos sutarties, naujasis statinių savininkas laikomas valstybinės žemės naudotoju. Kasacinis teismas konstatavo, kad pareiga mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme šios žemės naudotojui kyla nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis yra sudaryta, nes tokia naudotojo prievolė įtvirtinta teisės aktuose“.

 

DARBO TEISĖ

Dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytos išmokos – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką – kvalifikavimo ir CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyto sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimo aiškinimo ir taikymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-701/2016

„Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo bylose, kuriose išnagrinėtas darbo ginčas, kiekvienu atveju būtina nustatyti ieškovo naudai priteistų ir išieškotų išmokų pobūdį. Įvertinęs DK 297 straipsnio 4 dalyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – DK 300 straipsnio 4 dalis) nustatytos išmokos – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką – mokėjimo teisinį pagrindą, paskirtį, tai, kad teisė į šią išmoką nėra įgyjama už darbą, kasacinis teismas išaiškino, jog aptariama išmoka pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas tenkino reikalavimą tik dėl tos dalies išieškotų išmokų sumos, kurią ieškovas realiai buvo gavęs (pervesta į jo sąskaitą banke). Kasacinis teismas pažymėjo, kad, tais atvejais, kai panaikinus jau įvykdytą teismo sprendimą darbo byloje sprendimo įvykdymas atgręžiamas, teisę susigrąžinti sumokėtus mokesčius nuo sumos, kuriai taikomas įvykdymo atgręžimas, turi darbdavys, vadovaudamasis viešosios teisės normomis“.

 

Parengta pagal www.lat.lt medžiagą
Daugiau informacijos čia