SUTARČIŲ TEISĖ
Dėl CK 6.217 straipsnio taikymo preliminariosios sutarties atveju
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016
"Apžvelgiamoje byloje ieškovė savo reikalavimą dėl preliminariųjų sutarčių nutraukimo grindė CK 6.217 straipsniu, t. y. dėl esminio sutarties pažeidimo – pagrindinių sutarčių nesudarymo be svarbios priežasties. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino.
Kasacinis teismas konstatavo, kad preliminariajai sutarčiai netaikytinos bendrosios sutarčių nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos CK 6.217 straipsnyje, nes jos nereglamentuoja ikisutartinių teisinių santykių. CK 6.217 straipsnis taikytinas tais atvejais, kai jau yra sudaryta pagrindinė sutartis. Byloje nustačius, kad preliminarioji sutartis pažeista, taikytina CK 6.165 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti preliminariosios sutarties pažeidimo teisinius santykius, taip pat CK 6.165 straipsnio 5 dalis, reglamentuojanti preliminariosios sutarties pasibaigimą. Kasacinis teismas, darydamas išvadą, kad būtent atsakovė nesudaro pagrindinių žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių, nes realiai neturėdama nuosavybės teisės į dalį preliminariosiose sutartyse nurodytų žemės sklypų (jie nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims), negali jų perleisti ieškovei, sprendė, jog byloje yra pagrindas konstatuoti prievolės sudaryti pagrindines sutartis dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo pasibaigimą (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas pakeitė bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis tenkinti ieškovės reikalavimai".
DRAUDIMO TEISĖ
Dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-916/2016
"Apžvelgiamoje byloje kilo teisės klausimas, ar Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojama sąvoka „banko, kredito unijos ar įmonės filialo vadovas“ turėtų būti aiškinama kaip apimanti tik Lietuvoje įsteigtų užsienio bankų, ar ir Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų vadovus, kuriems pagal šią nuostatą draudimo išmoka nepriklauso. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį dėl nepagrįstai buvusiam AB banko „Snoras“ Klaipėdos filialo vadovui išmokėtos indėlio draudimo išmokos grąžinimo, o apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai – ieškinį tenkino.
Pagal 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva), kurios nuostatos perkeltos į IĮIDĮ, I priedo 7 punktą valstybė narė gali pasirinkti indėlių garantijų sistemos netaikyti kredito įstaigų direktorių, vadovų, asmeniškai atsakingų narių, asmenų, kuriems priklauso mažiausiai 5 proc. kredito įstaigos kapitalo, asmenų, atsakingų už įstatymuose numatyto kredito įstaigos apskaitos dokumentų audito atlikimą, bei asmenų, turinčių panašų statusą kitose tai pačiai grupei priklausančiose bendrovėse, indėliams. Kasacinis teismas pažymėjo, kad direktyvos I priedo 7 punkte įtvirtina nagrinėjamai bylai aktuali išimtis nėra siejama su kredito įstaigų filialais. Tiek direktyvos tekste lietuvių kalba, tiek anglų bei prancūzų kalbomis yra nurodomi tik pačios kredito įstaigos vadovų, direktorių indėliai (angl. deposits by a credit institution’s own directors, managers, pranc. dépôts des administrateurs, des dirigeants <...> de l’établissement de crédit). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) sprendime S. (C-127/14, ECLI:EU:C:2015:522) nurodė, kad Indėlių direktyvos I priede nurodytos kategorijos yra bendrosios taisyklės išimtis, todėl jos turi būti aiškinamos siaurai. Indėlių ar indėlininkų kategorijos, kurioms pagal Indėlių direktyvos I priedo 7 punktą netaikomos Indėlių direktyvos garantijos, turi būti apibrėžiamos vadovaujantis funkciniu požiūriu. Garantijos gali būti netaikomos asmenims, vykdantiems funkcijas, kurias pagal nacionalinę teisę arba valstybės narės prekybos praktiką apima Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte nurodytos sąvokos, neatsižvelgiant į tai, kaip šios funkcijos vadinamos. Ar konkretus atvejis patenka į nurodytą išimtį, turi vertinti nacionalinis teismas. Atsižvelgdamas į ESTT praktiką, kasacinis teismas konstatavo, kad IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata atsakovui galėtų būti taikoma tuo atveju, jei jis pagal savo vykdytų funkcijų pobūdį patektų į Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte nurodytas asmenų kategorijas. Turėtų būti vertinama, ar dėl savo vykdytų funkcijų atsakovas galėjo turėti informacijos ir gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti BAB banko „Snoras“ realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką, o tai reikėtų įvertinti ištyrus ne tik tai, kaip buvo įvardinta atsakovo pareigybė ir kokia ji buvo organizacinėje BAB banko „Snoras“ struktūroje, bet ir visas reikšmingas su tuo susijusias aplinkybes, kurios galėtų atskleisti, ar jis, dėl savo vykdytų funkcijų BAB banko „Snoras“ Klaipėdos filiale arba dėl savo ryšių su šia kredito įstaiga, turėjo tokios informacijos ar gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti šios įstaigos realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui".
Dėl nelegalaus darbo fakto nustatymo ir jo reikšmės sprendžiant atsakomybės transporto priemonės savininkui, pažeidusiam pareigą apdrausti transporto priemonę, ir transporto priemonės valdytojui, padariusiam žalos neapdrausta transporto priemone, klausimą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016
"Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras regreso tvarka prašė priteisti solidariai iš civili-nės atsakomybės draudimu neapdraustos transporto priemonės valdytojo (vairuotojo) ir savininko nukentėjusiajam išmokėtą draudimo išmoką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino.
Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad įstatyme draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmo-kos, sumokėtos tretiesiems asmenims, už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Tačiau, kai transporto priemonės valdytoją ir savininką sieja darbo teisiniai santykiai, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintinas darbdavys. Tokiu atveju draudikų biuras sumokėtų dėl neapdraustu automobiliu padarytos žalos atlyginimo išmokų turėtų teisę reikalauti tik iš darbdavio, kuris pripažintinas tiek asmeniu, atsakingu už žalos padarymą, tiek asmeniu, pažeidusiu pareigą sudaryti draudimo sutartį. Kasacinis teismas konstatavo, kad darbo teisinių santykių konstatavimas, tiek nelegalaus darbo fakto nustatymas dėl darbuotojo kaltės padarytos žalos atlyginimą perkeltų jį samdančiam asmeniui. Kadangi už rašytinės darbo sutarties nesudarymą atsakingas tik darbdavys, tai nelegaliai dirbęs asmuo ir pagal darbo sutartį dirbantis asmuo šio sprendžiamo atvejo kontekste turi būti vertinami vienodai. Dėl to sprendžiant atsakomybės klausimą, kai darbuotojas, vairuodamas darbdavio neapdraustą transporto priemonę, padaro žalos, darbo teisinių santykių faktas yra reikšmingas. Darbuotojui nurodžius nelegalaus darbo atvejį, teismai turi vertinti, ar iš tiesų darbuotojas dirbo nesudaręs darbo sutarties. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, apsiriboję vien rašytinės darbo sutarties ir „Sodros“ duomenų nebuvimu, konstatavo darbo teisinių santykių ar jiems prilyginamų santykių nebuvimą tarp šalių ir netyrė aplinkybių dėl atsakovo atliktų darbo funkcijų, pavaldumo, atlygintinumo ir kt., nors byloje buvo nustatyta aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą konstatuoti nelegalaus darbo atvejį. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui".
Dėl draudėjo teisės gauti draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip turto draudimo sutartyje nurodyto naudos gavėjo, reikalavimą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-706/2016
"Būsto draudimo sutartimi draudikė (atsakovė) įsipareigojo, įvykus draudžiamajam įvykiui, išmokėti patirtų nuostolių – prarasto turto vertės – dydžio draudimo išmoką hipotekos kreditoriui bankui (naudos gavėjui), neviršijant draudimo sumos, išskaičiavus besąlyginę išskaitą (franšizę). Apžvelgiamoje byloje draudėjas (ieškovas) prašė išmokėti jam dalį draudimo išmokos, kuri viršijo draudiko patenkintą hipotekos kreditoriaus (naudos gavėjo) reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas ieškinio dalį tenkino.
Kasacinis teismas nurodė, kad hipotekos kreditorius – naudos gavėjas ir draudikas susitarimu gali tartis dėl draudimo išmokos, jos dydžio, pretenzijų tik tiek, kiek hipotekos kreditorius – naudos gavėjas pats turi teisių. Hipotekos kreditorius – naudos gavėjas ir draudikas negali susitarimu eliminuoti draudėjo teisių ir teisėtų interesų, jeigu hipotekos kreditoriui išmokėta draudimo išmoka yra mažesnė už draudimo sumą. Kai draudimo sutarties šalis – draudėjas prašo iš draudiko draudimo išmokos, kaip dalies sunaikintų pastatų atkuriamosios vertės, po to, kai dalį šios išmokos draudikas išmokėjo naudos gavėjui, kuriam šis turtas įkeistas, taikoma ne CK 6.1006 straipsnio 3 dalis dėl naudos gavėjo pakeitimo, o CK 4.196 straipsnio 2 dalis. Kasacinis teismas šioje byloje suformulavo aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo taisyklę: naudos gavėjo nurodymas draudimo sutartyje, kai apdraudžiamas hipoteka suvaržytas turtas, nepanaikina draudėjo teisės gauti likusią draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip naudos gavėjo pagal turto draudimo sutartį, reikalavimą, bet ne didesnę (kartu su išmokėta dalimi) kaip draudimo suma. Remdamasis nurodytais argumentais bei atsižvelgdamas į tai, kad draudžiamojo įvykio metu buvo padaryti didesni nuostoliai nei draudiko ir hipotekos kreditoriaus susitarimu pastarajam išmokėta suma, kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudikas turi pareigą išmokėti draudėjui draudimo išmoką, kuri yra draudžiamojo įvykio patirtų nuostolių dalies dydžio ir neviršija (kartu su hipotekos kreditoriui išmokėta draudimo išmoka) Būsto draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos, išskaičiavus besąlyginę išskaitą (franšizę) (Būsto draudimo taisyklių 9.1 punktas). Kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą".
DARBO TEISĖ
Dėl teismo sprendimo dėl grąžinimo į darbą įvykdymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-469/2016
"Apžvelgiamoje byloje kilo teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, ar skubiai vykdytinas teismo sprendimas dėl darbuotojo grąžinimo į darbą laikytinas įvykdytu, kai darbdavys, priėmęs įsakymą dėl darbuotojo grąži-nimo į darbą, priima įsakymą dėl darbuotojo nušalinimo nuo pareigų, pagrįstą tuo pačiu faktiniu pagrindu, kaip teismo neteisėtu pripažintas įsakymas dėl darbuotojo atleidimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad darbdavys neįvykdė teismo sprendimo dėl darbuotojo grąžinimo į darbą.
Kasacinis teismas išaiškino, kad, vykdant teismo sprendimą dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į darbą, įskaitant atvejus, kai teismo sprendimas vykdomas skubiai, turi būti atkurti iki neteisėto atleidimo šalis sieję darbo sutarties santykiai, atitinkantys DK 93 straipsnyje įtvirtintą darbo sutarties sampratą; jeigu darbo sutarties santykiai atkuriami iš dalies, pvz., darbdavys moka darbuotojui darbo užmokestį, tačiau nesuteikia sutartyje nustatyto darbo, teismo sprendimas dėl grąžinimo į darbą laikytinas įvykdytu iš dalies; tokiu atveju, kai darbdavys, priėmęs įsakymą dėl darbuotojo grąžinimo į darbą, priima įsakymą dėl darbuotojo nušalinimo nuo pareigų, pagrįstą tuo pačiu faktiniu pagrindu, kaip teismo neteisėtu pripažintas įsakymas dėl darbuotojo atleidimo, bylą dėl sprendimo nevykdymo padarinių nagrinėjantis teismas turi įvertinti nušalinimo nuo darbo faktinį ir teisinį pagrindą ir pagal visumą aktualių bylos aplinkybių spręsti, ar šiuo įsakymu darbdavys nesiekia išvengti teismo sprendimo vykdymo, ar darbdavio veiksmai nėra piktnaudžiavimas DK suteikiamomis teisėmis. Kasacinis teismas sprendė, kad šiuo atveju bylą nagrinėję teismai, įvertinę darbdavio įsakymų dėl grąžinimo į darbą ir nušalinimo nuo darbo aplinkybes, tai, kad įsakymas dėl nušalinimo nuo darbo priimtas tuo pačiu faktiniu pagrindu, kaip ir teismo sprendimu pripažintas neteisėtu įsakymas dėl atleidimo iš darbo, pagrįstai konstatavo, kad darbdavys neįvykdė teismo sprendimo dėl grąžinimo į darbą. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą".
Parengta pagal www.lat.lt medžiagą
Daugiau informacijos čia
REIKIA SUTARTIES? 