Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2015 m. lapkritis)

SUTARČIŲ TEISĖ

Dėl laiduotojų atsakomybės apimties skolininkui iškėlus bankroto bylą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-467-611/2015

"Apžvelgiamoje byloje kilo ginčas dėl palūkanų, kurios būtų buvusios sumokėtos tinkamai įvykdžius lizingo sutartį, priteisimo iš laiduotojo galimybės lizingo gavėjui iškėlus bankroto bylą, ir kokią įtaką šiai galimybei daro aplinkybė, kada buvo nutraukta lizingo sutartis – iki bankroto bylos iškėlimo ar ją jau iškėlus.
Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad, skolininkui iškėlus bankroto bylą, kreditorius turi teisę į lizingo sutartyje nurodytas palūkanas tik už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo tiek tais atvejais, kai lizingo sutartis nutraukiama prieš bankroto bylos iškėlimą, tiek tais atvejais, kai ji nutraukiama po bankroto bylos iškėlimo. Jeigu kreditorius neturi teisės reikalauti iš skolininko palūkanų ir netesybų nuo bankroto bylos iškėlimo, tai neįgis teisės to reikalauti ir iš laiduotojo, nes iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra jos, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, kasacinis teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ įtvirtintą palūkanų skaičiavimo sustabdymą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, lizingo sutarties nutraukimo padarinius ir laiduotojo atsakomybės apimtį reglamentuojančias teisės normas, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo".

Dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatyto draudimo taikymo asmenims, įsigijusiems BAB banko „Snoras“ indėlių sertifikatus ir obligacijas, šių produktų įsigijimo sandorių negaliojimo CK 1.90 ar 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015

"Apžvelgiamoje byloje kilo ginčas, ar taikytina draudimo apsauga asmenims, įsigijusiems atsakovo BAB banko „Snoras“ (toliau – Bankas) su infliacija susietus indėlių sertifikatus ir obligacijas, taip pat dėl šių produktų įsigijimo sandorių (ne)galiojimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė ieškinį.
Spręsdama dėl draudimo apsaugos taikytinos ieškovo įsigytam indėlio sertifikatui, kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) apžvelgiamoje byloje priimtame prejudiciniame sprendime Nr. C-671/13 pateiktą aiškinimą, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) minimam antrojo tipo indėliui, t. y. bet kokiai skolai, patvirtintai kredito įstaigos išduotu sertifikatu, gali būti taikoma indėlių garantijų sistemos išimtis, įtvirtinta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau - IĮIDĮ) 3 straipsnio 4 dalyje ir netaikoma indėlių draudimo apsauga, tik jei jis yra perleidžiamas vertybinis popierius. Nesant konkrečių teisės nuostatų apie vertybinių popierių perleidžiamumo požymį ES teisėje, o ESTT prejudiciniame sprendime šį požymį palikus nustatyti nacionaliniam teismui, kasacinis teismas konstatavo, kad vertybinio popieriaus perleidžiamumo požymis turi būti aiškinamas taip, kad kuo labiau atitiktų Indėlių direktyvoje keliamus tikslus – skatinti indėlininkų apsaugą, apsaugoti kiekvienos kredito institucijos indėlininkus, ypač neturinčius pakankamų finansinių žinių skirti patikimas ir nepatikimas finansų įstaigas, bei užtikrinti suderintą minimalų indėlių apsaugos lygį vienam indėlininkui, taigi įgyvendinti plačiai taikomą indėlių garantijų sistemą. Jei vertybinis popierius patenka į Indėlių direktyvos taikymo sritį (kaip bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu) ir jei šis vertybinis popierius nėra perleidžiamas, Indėlių direktyvos išimtis negalės būti taikoma ir jis bus laikomas draustu indėliu, nepriklausomai nuo to, kaip vertybinį popierių įvardijo jo emitentas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK prasme indėlio sertifikatų kaip materialiųjų vertybinių popierių perleidžiamumas reiškia jų laisvą cirkuliaciją rinkoje juos indosuojant, o tai, kasacinio teismo vertinimu, nėra įmanoma pagal ieškovo indėlio sertifikato įsigijimo sutarties nuostatas. Nurodytoje sutartyje finansinio produkto perleidimo sandoris galėjo įvykti tik su Banko, kaip vienos sutarties šalies, žinia, sutikimu ir aktyviais veiksmais. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas indėlio sertifikatai, kurie nepatenka į Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) reguliavimo sritį, galėtų atitikti nacionalinės teisės nuostatas tik jei būtų vardiniai. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, nes negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, Bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje, yra vardinis, todėl jam turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, t. y. jis yra draudžiamas kaip indėlis, jam taikoma IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudimo apsauga".

DARBO TEISĖ

Dėl darbo pagal antrą darbo sutartį toje pačioje darbovietėje tapačiomis funkcijomis kvalifikavimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015

"Apžvelgiamoje byloje buvo sprendžiama dėl darbo pagal antrą darbo sutartį toje pačioje darbovietėje tapačiomis funkcijomis kvalifikavimo. Tarp šalių kilo ginčas, ar jos susitarė dėl viršvalandinio darbo ir apmokėjimo už jį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė ieškinį, nes sprendė, kad šalys sutartimi susitarė dėl papildomo darbo ir ji negali būti laikoma susitarimu dirbti viršvalandinius darbus.
Kasacinis teismas konstatavo, kad toje pačioje darbovietėje dirbamo darbo kvalifikavimas kaip viršvalandžių, darbo masto padidinimo ar papildomo darbo didele dalimi priklauso nuo darbo laiko trukmės pailgėjimo aplinkybių: ar tai buvo nustatyta darbdavio valia, darbuotojo sutikimu, esant išimtinėms aplinkybėms; ar taip susitarė darbo teisinių santykių šalys abipuse laisva valia ir iniciatyva; taip pat nuo susitarimo turinio – ar tai išimtinėje situacijoje priimtas laikinas sprendimas, ar nuolatinio pobūdžio papildoma darbuotojo veikla; nuo to priklauso ir tokio susitarimo įforminimas – modifikuojant darbo sutartį, raštu ar kt. Siekiant nustatyti, ar toje pačioje darbovietėje dirbamas darbas yra darbų masto padidinimas ar papildomas darbas, lemiamą reikšmę turi darbo funkcijos (ne)tapatumas pagrindine darbo sutartimi sulygtai darbo funkcijai. Siekiant nustatyti, ar darbas gali būti kvalifikuojamas kaip viršvalandžiai, turi būti atsižvelgiama į darbo laiko pailgėjimo aplinkybes (tai laikinas išimtinis atvejis ar nuolatinis darbo organizavimo modelis, sulygtas darbo sutartyje; kieno valia ir iniciatyva nustatytas toks darbas; kokia šalių susitarimo esmė, tikslai ir turinys; koks šalių elgesys vykdant susitarimą ir pan.) ir teisės aktuose nustatytas imperatyvias darbo laiko režimo taisykles.
Kasacinio teismo vertinimu, šalių sudaryta antra darbo sutartimi nebuvo susitarta dėl papildomo darbo, nes nurodyta sutartis buvo sudaryta dėl tokių pačių darbo funkcijų vykdymo, kaip ir nustatytos pirmojoje (pagrindinėje) šalių sudarytoje darbo sutartyje. Kasacinis teismas sprendė, kad toks susitarimas su ta pačia darbdave dėl tapačių pagrindinėms darbo funkcijų atlikimo, viršijantis įprastą darbo laiką, tačiau neviršijantis įstatyme nustatytų imperatyvių apribojimų, traktuotinas kaip darbo masto padidinimas (DK 197 straipsnis). Kasacinis teismas pažymėjo, kad DK 144 straipsnio 5 dalis, nustatanti, kad darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų, taikoma ir padidinant darbų mastą. Atsižvelgdamas į tai bei į šioje byloje nustatytą aplinkybę, kad nurodytas darbo laiko trukmės apribojimas nebuvo viršytas, kasacinis teismas sprendė, jog nėra pagrindo darbo pagal ginčo darbo sutartį pripažinti viršvalandiniu darbu.
Kasacinis teismas taip išaiškino, kad darbo krūvio (apimties, normų) padidinimas, vadovaujantis DK 197 straipsniu, turi būti garantuojamas proporcingai didesniu, palyginti su nustatyta norma, apmokėjimu, todėl dėl darbuotojo darbo masto padidinimo bei su tuo susijusio darbo užmokesčio pasikeitimo minėtų sąlygų pakeitimą (papildymą) būtina įforminti toje pačioje, o ne atskiroje darbo sutartyje".

 

Parengė LAWNET teisininkai
Parengta pagal www.lat.lt medžiagą