Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2014 m. gruodis)

BANKROTO TEISĖ

Dėl (fizinio asmens) bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014

„<...> FABĮ (Fizinių asmenų bankroto įstatymas) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas atsisakyti iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą dėl to, kad jis per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais“. „<...> teisėjų kolegija pažymi, kad be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte neįtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Dėl to aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Parengiamieji įstatymo dokumentai (FABĮ koncepcija, tyrimas „Fizinių asmenų nemokumo problemų sprendimo būdų analizė“) patvirtina, kad priimant FABĮ nebuvo siekiama suteikti galimybę nesąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą. Pagal Lietuvoje pasirinktą ir FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nesąžiningu asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi nepakankamai rūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus“.

„<...> Teisėjų kolegija pažymi, kad fiziniam asmeniui prisiimant įsipareigojimus kreditoriaus suklaidinimas dėl asmens turtinės padėties gali rodyti tokio asmens nesąžiningumą. Tačiau tokie asmens veiksmai (neveikimas) turi būti vertinami ir nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju“.

Dėl kreditoriaus naudai nustatyto prievolės užtikrinimo atsisakymo kaip pagrindo atleisti laiduotoją nuo atsakomybės (CK 6.86 straipsnis)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2014

„<...> sprendžiant laiduotojo (ieškovo) atleidimo nuo atsakomybės pagal Laidavimo sutartį CK 6.86 straipsnio pagrindu klausimą, svarbi aplinkybė, kad išieškojimas iš įkeisto skolininko (trečiojo asmens), kuris kreditoriui kartu su laiduotoju atsako solidariai, turto vykdomas skolininko, kurio prievolė kreditoriui buvo užtikrinta skolininkui priklausančio turto įkeitimu, bankroto byloje, o tai lemia poreikį taikyti įmonių bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas“.

„<...> nepaisant kreditorių reikalavimo teisių (taigi ir balsų kreditorių susirinkime) apimties ir jų (kreditorių) skaičiaus, sprendimus, inter alia dėl įkeisto turto kainos nustatymo ir jo pardavimo iš varžytinių, bankroto procese priima kreditorių susirinkimas, laikydamasis ĮBĮ nustatytos tvarkos. Be to, nutarimus vykdo ir teisės aktuose nustatytas procedūras atlieka bankroto administratorius, kuriam ĮBĮ pavesta ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 14, 20 punktai). Kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumas gali būti kvestionuojamas jį apskundžiant teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis), o bankroto administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės (ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalis). Toks teisinis reguliavimas nustatytas siekiant užtikrinti, kad bankroto procedūros bus vykdomos laikantis ĮBĮ reikalavimų".

„Ieškovas neginčijo kreditorių susirinkimo sprendimus įtvirtinančių nutarimų (kreditorių susirinkimo metu teikė tik pastabas) ir nesiėmė kitų priemonių, taigi pats nebuvo pakankamai aktyvus ir prisidėjo prie atsakomybės pagal Laidavimo sutartį padidėjimo (solidaraus laiduotojo atsakomybės apimtis priklausė nuo įkeisto turto pardavimo kainos)“. „<...> Atkreiptinas dėmesys, kad pirmiau nurodyta pareiga būti aktyviam ieškovui kyla dėl jo, kaip laiduotojo, prisiimtų įsipareigojimų, o ne dėl to, kad jis yra bankrutuojančios įmonės kreditorius (ši aplinkybė tik padidina jo galimybes veikti skolininko bankroto byloje). Dėl to atmestinas atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog laiduotojas, kuris yra ir bankrutuojančio skolininko kreditorius, yra labiau atsakingas, nei kreditoriumi nesantis laiduotojas“. „<...> vertinant, ar kreditorius išreiškė valią atsisakyti savo teisių į prievolės įvykdymo užtikrinimą įkeitimu, svarbūs Kredito ir Laidavimo sutarčių šalių veiksmai įgyvendinant savo teises, sprendžiant prievolių vykdymo klausimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis priemonėmis pasinaudoti, o jų nepanaudojimas sukelia kreditoriui neigiamus padarinius, nes jis sumažina savo galimybes pasiekti, kad skolininko prievolė būtų įvykdyta“.

CIVILINĖ TEISĖ. BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl informacijos pripažinimo bendrovės komercine paslaptimi ir jos apsaugos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014

„<...> Sprendžiant, ar konfidencialios informacijos savininkas ėmėsi protingų pastangų ją apsaugoti, vertintinos aplinkybės, kaip tokia informacija buvo apibūdinta, ar ją žinoję darbuotojai informuoti apie tam tikrų duomenų išskirtinę komercinę (gamybinę) vertę, ar ši informacija nebuvo viešai prieinama“. „<...> teisėjų kolegija pažymi, kad vien faktas, jog kasatorius vienareikšmiškai neįrodė, kad ieškovė buvo supažindinta su Komercinių ir technologinių paslapčių sąrašu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovas nedėjo pakankamų pastangų apsaugoti konfidencialią informaciją, nes tokią informaciją sudarantys duomenys (jų dalis), be Komercinių ir technologinių paslapčių sąrašo, įvardyti ir su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse. Be to, byloje nėra duomenų ir ginčą sprendę teismai nenustatė, kad kasatorius savo interneto svetainėje ar kitoje viešai prieinamoje erdvėje skelbtų savo klientų sąrašus, jų poreikius, su jais sudaromų sutarčių sąlygas (paslaugų apimtis, taikomas kainodaros taisykles ir panašią informaciją). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius ėmėsi pakankamų priemonių nustatyti, kokia informacija yra komercinė paslaptis, ir užtikrinti jos apsaugą. „<...> aplinkybė, jog kasatorius saugojo viešai neskelbiamą informaciją apie savo klientus, atsakovei buvo (turėjo būti) žinoma. Be to, bylos nagrinėjimo metu ji pripažino, kad žinojo tam tikrą komercinę paslaptį sudarančią informaciją“.

KONKURENCIJOS TEISĖ

Dėl pasinaudojimo komercine paslaptimi ir už tai kylančios civilinės atsakomybės taikymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014

„Neteisėtai atskleidus įmonės komercinę paslaptį, įmonei gali būti padaroma žalos. CK 1.116 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Tokią pareigą turi ir darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį. Sprendžiant dėl įmonės darbuotojo dėl neteisėto komercinės paslapties atskleidimo ūkio subjektui padarytos žalos atlyginimo taikytina CK 1.116 straipsnio 3 dalis, taip pat Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas įpareigojimas asmenims neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti nepraėjus vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip“.

„<...>Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas, turi savitą specifiką, nes, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei žalos priežastinio ryšio, iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti nagrinėjant šios kategorijos bylas, priešingu atveju (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo) dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir iš to gauti pelną. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“, bylos Nr. 3K-3-326/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-377/2013; 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Transekspedicija“ v. UAB „Lastra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2014)“.

„<...> Teismo taip pat nustatyta, kad atsakovai gavo pajamų iš pirmiau nurodytų buvusių kasatoriaus klientų, dėl to kasatorius patyrė 60 099,90 Lt žalos. Teisėjų kolegija, teismų nustatytas aplinkybes įvertinusi šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų dėl įrodinėjimo specifikos tokios kategorijos bylose kontekste, sprendžia, kad pirmiau nurodyti bylos duomenys teikia pagrindą išvadai, jog atsakovė pasinaudojo kasatoriaus komercinę paslaptį sudarančia informacija ir taip nesąžiningai konkuravo, o dėl tokių neteisėtų atsakovų veiksmų kilo žala kasatoriui. Nagrinėjamu atveju aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje pripažinta, kad ieškovo klientų perėjimas pas atsakovą, kai atsakovą įsteigė (jame įsidarbino) buvę ieškovo darbuotojai, yra pakankamas įrodymas, jog atsakovas pasinaudojo ieškovo komercinę paslaptį sudarančia informacija, kartu ir perviliojo klientus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Prekybos marketingo paslaugos“ v. UAB ,,Rinkodaros ir prekybos paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2007; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-326/2012). Kadangi atsakovė, sudarydama darbo sutartį su kasatoriumi, sutiko su joje aiškiai įtvirtintu informacijos, kuri, kasatoriaus vertinimu, yra saugotina ir neviešintina tretiesiems asmenims (konfidenciali), sąrašu, šiame sąraše, be kitų neskelbtinų duomenų, nurodyta ir informacija apie kasatoriaus klientus, taip pat byloje nustatyta, kad atsakovė dalyvavo įsteigiant UAB „Romula“ (ji yra vienintelė bendrovės steigėja ir akcininkė, o bendrovės direktorius – atsakovės sutuoktinis), UAB „Romula“ perėmė dalį kasatoriaus klientų, su kuriais atsakovė bendravo vykdydama darbo funkcijas, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė pasinaudojo jai dėl darbo santykių su kasatoriumi tapusia žinoma komercine paslaptimi (informacija apie klientus, jų poreikius, paslaugų kainas, sutarčių su kasatoriumi sąlygas) <...>“. "<...> Atsakovės atsiliepime pateiktas argumentas, kad buvę kasatoriaus klientai UAB „Romula“ pasirinko dėl jos geros reputacijos, atmestinas kaip nepagrįstas, nes naujai įsteigta bendrovė, rinkoje veikianti vos kelis mėnesius, neturėjo objektyvios galimybės susikurti patikimo ir aukštos kokybės paslaugas teikiančio subjekto reputacijos <...>“.

SUTARČIŲ TEISĖ

Dėl sutarties termino aiškinimo ir delspinigių priteisimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2014

„Sutarties terminas apibrėžia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ir suteikiamų teisių įgyvendinimo laikotarpį. Jam pasibaigus, paprastai pasibaigia šalių prievolės pagal sutartį ir taikomi su sutarties pasibaigimu susiję sutartyje ir (ar) teisės aktuose nustatyti padariniai <...>“.

„<...> Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties terminas – viena sutarties sąlygų, kurios turiniui nustatyti taikytinos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. mokslinė–gamybinė AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-90/2012). Kita vertus, šios taisyklės taikytinos ne visais ginčo dėl sutarties sąlygų nagrinėjimo atvejais, o tik tada, kai sutarties sąlygos neaiškios, t. y. iš sutartyje pateiktos konkrečios sutarties nuostatos formuluotės negalima daryti vienareikšmės išvados dėl nuostatos turinio. Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties galiojimo terminą apibrėžė susitardamos, kad ji galioja iki 2007 m. gruodžio 31 d., taip pat kad jeigu likus 15 dienų iki Sutarties galiojimo pabaigos nė viena šalių raštiškai nepareiškia noro ją nutraukti, tai laikoma, jog Sutarties galiojimas pratęsiamas vieniems metams <...>“. „Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tokią Sutarties termino formuluotę, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šalių nustatytas Sutarties terminas aiškus, t. y. apibrėžtas konkrečia kalendorine data (iki 2007 m. gruodžio 31 d.), nustatant galimybę Sutartyje nurodytomis sąlygomis (nė vienai šalių raštu neišreiškus valios nutraukti Sutartį), pratęsti Sutarties galiojimą vieniems metams, t. y. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Kadangi šalys Sutartyje buvo aptarę jos galiojimo terminą, tai aplinkybė, kad, pasibaigus Sutarties terminui, po kurio laiko tarp šalių vėl susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, t. y. atsakovas pirko iš kasatoriaus naftos produktų, nesudaro pagrindo spręsti, jog Sutartis toliau galioja neapibrėžtą laikotarpį ir gali būti nutraukta CK 6.199 straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra ir įstatyme nustatytų pagrindų, kuriems esant gali būti sprendžiama, jog Sutarties galiojimas buvo pratęstas (pvz., CK 6.384 straipsnio 2 dalis, 6.607 straipsnio 2 dalis, 6.805 straipsnis, kt.) <...>“.

Teisėjų kolegija „<...> konstatuoja, kad kasatoriaus reikalavimas priteisti delspinigius dėl pavėluoto atsiskaitymo už 2011 m. balandžio 18 d. ir 28 d. atsakovui patiektus naftos produktus pagrįstai netenkintas. Delspinigiai – viena iš netesybų rūšių (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o CK 6.72 straipsnyje nustatyta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. CK nenustatyta jokių šios taisyklės išimčių. Tai reiškia, kad 2008 m. gruodžio 31 d. pasibaigus šalių Sutarčiai, kurioje buvo nustatyta kasatoriaus teisė reikalauti iš atsakovo sumokėti delspinigius už atsiskaitymo terminų pažeidimą (Sutarties 6.2 punktas), ir šalims nesudarius naujo rašytinio susitarimo, neliko teisinio pagrindo delspinigiams dėl pavėluoto atsiskaitymo už po Sutarties pasibaigimo patiektus naftos produktus priteisti <...>“.

PRIEVOLIŲ TEISĖ

Dėl laidavimo, kaip ieškinio reikalavimų užtikrinimo būdo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2014

„<...> laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kurio tikslas – užtikrinti, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju laiduotojas (kasatorius) laidavo už UAB „Koralita“ ir įsipareigojo atsakyti atsakovui BUAB „Baltijos grupė“, jeigu atsakovas neįvykdys būsimo teismo sprendimo dėl nuostolių, netesybų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Laiduotojas prisiėmė atsakomybę už tinkamą atsakovo prievolės, kilsiančios teismo sprendimo vykdymo procese, įvykdymą. Dėl to šios prievolės prigimtis ir pobūdis lemia specifinį laidavimo instituto aiškinimą nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai UAB „Koralita“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos tuo pagrindu, jog už atsakovą yra laiduojama, tokio laidavimo paskirtis, tikslai ir laiduotojo atsakomybė turi būti aiškinama sistemiškai su proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtį ir šių priemonių ryšį su būsimo teismo sprendimo vykdymu. Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimu ir laidavimo nustatymu siekiama užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Todėl, teismui nutartimi panaikinus taikytas laikinąsias apsaugos priemones, trečiojo asmens laidavimu kreditoriui, t. y. šioje byloje atsakovui, turi būti užtikrinamas būsimo galutinio teismo sprendimo įvykdymas tokia pačia apimtimi, kokia jis būtų užtikrintas taikant buvusias laikinąsias apsaugos priemones. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, įvykdymo arba iki sprendimo atmesti ieškinį įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 4, 5 dalys). Taigi ir laidavimas už UAB „Koralita“, kai tokio laidavimo pagrindu yra panaikinamos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, galioja iki CPK 150 straipsnio 4, 5 dalyse teisiškai reikšmingų faktų atsiradimo“.

INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ. PREKIŲ ŽENKLAI

Dėl juridinio asmens pavadinimo funkcijos ir jo santykio su prekių ženklais
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2014

„Juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus. Dėl prekių ženklų santykio su juridinių asmenų pavadinimais pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Danijos bendrovė „Kirkbi A/S“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Legosta“, bylos Nr. 3K-3-209/2006, kurioje pažymėta, kad pagal teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų ratio legis, šių dviejų pramoninės nuosavybės objektų – juridinių asmenų pavadinimų ir prekių ženklų teisinė apsauga (ir reikalavimai kiekvieno jų teisinei apsaugai) nėra visiškai savarankiška, o šie objektai nėra atsieti vienas nuo kito. Juridinio asmens pavadinimo ir prekių ženklo paskirtis nėra identiška. Pirmojo funkcija – atskirti juridinį asmenį nuo kitų juridinių asmenų (CK 2.39 straipsnio 1 dalis). Antrojo – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų (PŽĮ 2 straipsnio 1 dalis). Tačiau, kaip pažymėta nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nors kiekvienas iš šių objektų turi atlikti jam priskirtą funkciją, vis dėlto jų atliekamos funkcijos turi harmoningai tarpusavyje derėti, nes juridiniai asmenys (turintys tam tikrus pavadinimus) savo gaminamoms prekėms ir (arba) teikiamoms paslaugoms žymėti paprastai naudoja atitinkamus prekių ženklus, o rinkoje esantys prekių ženklai yra tam tikrų juridinių (arba fizinių) asmenų nuosavybė. Jeigu šis harmoningas santykis bus iškreipiamas, atsiras visuomenės suklaidinimo galimybė: tam tikri prekių ženklai be pagrindo bus siejami su juridiniais asmenimis, kaip ir vice versa juridiniams asmenims bus priskiriami tam tikri prekių ženklai, su kuriais jie iš tiesų nėra kaip nors susiję. Į šiuos aiškinimus dėl nurodytų objektų tarpusavio santykio turi būti atsižvelgiama ir nagrinėjant aptariamąjį ginčą, t. y. vertinti prekių ženklo nesaugomo elemento atsikartojimo atsakovo juridinio asmens pavadinime įtaką visuomenės suklaidinimo galimybei“.

Dėl nesaugomo prekių ženklo elemento panaudojimo (atsikartojimo) įtakos visuomenės suklaidinimo galimybei dėl juridinio asmens pavadinimo panašumo į prekių ženklą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2014

„PŽĮ (Prekių ženklų įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ženklas, sudarytas iš elementų, kurie negalėtų būti registruojami kaip atskiri (savarankiški) ženklai, gali būti saugomas tik kaip visuma, jeigu šis ženklas atitinka kitus šio įstatymo reikalavimus. Jeigu ženkle yra 8 straipsnio 1 dalyje nurodyti elementai ir jeigu yra pagrindas manyti, kad tokio ženklo registracija gali sukelti abejonių dėl ženklo suteikiamos apsaugos apimties, tai tokie elementai, pareiškėjo arba ženklo savininko prašymu, Valstybinio patentų biuro arba teismo sprendimu gali būti pripažinti nesaugomais ženklo elementais; nesaugomi ženklo elementai nesuteikia ženklo savininkui išimtinių teisių į juos (PŽĮ 8 straipsnio 2, 4 dalys). Tai viena iš prekių ženklų teisėje esančių taisyklių: nesaugomi ženklo elementai nesuteikia ženklo savininkui išimtinių teisių į juos. Tai reiškia, kad jie gali atsikartoti skirtingiems subjektams priklausančiuose prekių ženkluose ir (arba) juridinių asmenų pavadinimuose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltasis pyragas“ v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-59/2012; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Infomedia“ v. AB „Lintel“, bylos Nr. 3K-3-446/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Gemaga“ v. UAB „Angolita“, bylos Nr. 3K-3-188/2013; kt.). Vis dėlto kartu pažymėtina, kad nurodyta taisyklė yra bendroji ir neturėtų būti taikoma visais atvejais (t. y. neturėtų būti suprantama kaip absoliuti). Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais žymuo, neatitinkantis absoliučių reikalavimų prekių ženklui, gali būti pripažintas ženklu, jeigu iki paraiškos padavimo, po paraiškos padavimo ar ženklo registracijos datos ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį (PŽĮ 6 straipsnio 2 dalis, 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) 3 straipsnio 3 dalis, 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) 7 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į konkrečiu atveju susiklosčiusias aplinkybes, nesaugomas (taigi neturintis skiriamojo požymio) ar silpnasis ženklo elementas gali turėti įtakos, vertinant visuomenės suklaidinimo galimybę dėl dviejų pramoninės nuosavybės objektų panašumo, jeigu jis yra dominuojantis prekių ženklo elementas. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2006 m. birželio 13 d. sprendime, priimame byloje Inex SA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui) ir kiti, bylos Nr. T-153/03, (Rink. 2006 II-01677), yra pažymėjęs, kad silpnas kombinuoto prekių ženklo elemento skiriamasis požymis nebūtinai reiškia, jog šis negali būti dominuojantis elementas – dėl jo vietos ženkle arba dydžio, jis gali daryti įspūdį vartotojams ir būti jų prisimenamas“. „<...> 2014 m. spalio 2 d. paskelbtas Bendrasis pranešimas dėl santykinių atsisakymo registruoti pagrindų ir suklaidinimo galimybės (skiriamojo požymio neturinčių ir (arba) silpną skiriamąjį požymį turinčių elementų įtaka) (prieiga per internetą: http://www.vpb.gov.lt/docs/20141002_1.pdf); bendroji praktika įsigalios per 3 mėnesius nuo šio pranešimo paskelbimo dienos). Pavyzdžiui, Bendrojo pranešimo priedo „Bendrosios praktikos principai“ 5 skyriaus „Bendroji praktika“ 5.4 punkte „Sutampančių elementų, neturinčių jokio skiriamojo požymio, įtaka suklaidinimo galimybei“ pažymima, kad tais atvejais, kai prekių ženkluose sutampa skiriamojo požymio neturintis elementas, vertinant suklaidinimo galimybę daugiausia dėmesio bus skiriama nesutampančių elementų įtakai bendram prekių ženklų sukuriamam įspūdžiui. Atliekant vertinimą bus atsižvelgiama į nesutampančių elementų panašumus (skirtumus) ir šių elementų skiriamąjį požymį. Vien skiriamojo požymio neturinčių elementų sutaptis nereiškia, kad yra galimybė suklaidinti. Kartu bendrojoje praktikoje nurodoma, kad kai prekių ženkluose bus ir kitų panašių vaizdinių ir (arba) žodinių elementų, suklaidinimo galimybė bus, jeigu bendras prekių ženklų sukuriamas įspūdis bus labai panašus arba tapatus. Panašūs aiškinimai bendrojoje praktikoje pateikiami ir kalbant apie sutampančių elementų, turinčių silpną skiriamąjį požymį, įtaką suklaidinimo galimybei.

Nagrinėjamos bylos atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, kad atsakovui priklauso juridinio asmens pavadinimas UAB „Vokiečių vaistinė“, t. y. pagal šio pramoninės nuosavybės objekto teisinę prigimtį, kokių nors papildomų vaizdinių elementų ir negali būti; žodinių elementų galėtų būti, tačiau tokių nėra“.

„<...> Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, nesiaiškino, ar prekių ženklo „Vokiečių vaistinė A“ (fig.) (reg. Nr. 30544) ir juridinio asmens pavadinimo UAB „Vokiečių vaistinė“ bendras sukuriamas įspūdis nėra toks, dėl kurio būtų galimybė suklaidinti visuomenę dėl nurodyto prekių ženklo ir juridinio asmens pavadinimo panašumo, nors ginčijamo juridinio asmens pavadinimo tikrinėje dalyje atkartojama prekių ženklo nesaugoma dalis („Vokiečių vaistinė“)“. „<...> vertinant visuomenės suklaidinimo galimybę, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad ginčijamo juridinio asmens pavadinimo tikrinėje dalyje (bendrinė dalis – UAB) be žodinio elemento „Vokiečių vaistinė“ nėra kitų papildomų žodinių elementų, o vaizdinių ir negalėtų būti dėl juridinio asmens pavadinimo, kaip pramoninės nuosavybės objekto, prigimties <...>“.

„<...> tam tikro prekių ženklo žymens nurodymas kaip nesaugomo automatiškai ir besąlygiškai nepanaikina galimybės, kad prekių ženklo pažeidimas gali būti konstatuojamas, t. y. bendras sukuriamas įspūdis gali būti panašus, taigi tuo pagrindu konstatuojamas (esant skirtingoms sąlygoms) teisės normų, įtvirtintų lex specialis (CK 2.39 straipsnio 3 dalyje, PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 3 dalies 1 punkte) arba konkurencijos teisėje (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis), pažeidimas“.

Parengė LAWNET teisininkai