BANKAI IR FINANSAVIMAS
Dėl banko pareigų klientui vykdymo tinkamumo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014
"<...> Finansų tarpininkas teikdamas investicines paslaugas privalo ne tik aiškiai ir suprantamai klientams pateikti visą reikalingą informaciją prieš šiems priimant investicinį sprendimą, bet ir keistis informacija po sutarties sudarymo. Tai, be kita ko, reiškia, kad finansų tarpininkas privalo įspėti klientą sutarties galiojimo laikotarpiu apie konkrečias atsiradusias rizikas, kurių šis pats gali nesuvokti ir tinkamai neįvertinti. Susidėjus aplinkybėms, dėl kurių kliento investicijų rizikingumas labai padidėja, dažnai reikia veikti neatidėliotinai, todėl įspėjimo pareiga turi būti vykdoma operatyviai. Nors REPO sandoriai priskirtini rizikos sutartims (CK 6.160 straipsnio 3 dalis) ir būtent atsakovui tenka vertybinių popierių vertės kritimo padariniai, tačiau iš to atsirandantys nuostoliai gali būti sumažinti, laiku priimant atitinkamus su investicijomis susijusius sprendimus (pvz., atpirkti vertybinius popierius anksčiau ir realizuoti juos vertybinių popierių rinkoje ar, atsižvelgiant į galimus teigiamus pokyčius rinkoje, išlaikyti jų nuosavybę, nutraukti sutartį; kt.). Tokių sprendimų priėmimui būtina disponuoti informacija apie padėtį vertybinių popierių rinkoje bei sudarytų REPO sandorių galimus padarinius.
Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neprivalėjo teikti atsakovui informacijos apie vertybinių popierių rinkos svyravimus, sandorių vertybinių popierių vertės pokyčius, garantinių įmokų pakankamumą, net jei šie pokyčiai tam tikru laikotarpiu ir nepalankūs investuotojui, kol neviršijama rizika, įprastinė tokiai investicinei paslaugai (atpirkimo sandoriams). Tačiau atsiradus veiksniams, dėl kurių rizika itin išaugo, ieškovas, veikdamas pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, turėjo vykdyti įspėjimo pareigą. Minėta, kad garantinių įmokų atitikties garantiniam koeficientui nustatymas kiekvieną darbo dieną skirtas ieškovo interesų apsaugai ir jis, net ir esant tam tikrai neatitikčiai, gali iš karto nesinaudoti savo teise reikalauti padidinti garantinę įmoką. Tačiau ieškovas, kaip investicinių paslaugų teikimo profesionalas, galintis ir privalantis kvalifikuotai įvertinti vertybinių popierių rinkos pokyčius, taip pat ir galimus padarinius atsakovui, tokiu atveju, jei sumažėjusi vertybinių popierių vertė lemia didelį garantinės įmokos deficitą, juolab esant tendencijai jam dar labiau didėti, veikdamas geriausiais investuotojo interesais, turi šį apie tokią situaciją įspėti. Įspėjimo momentas nebūtinai turi sutapti su pareikalavimo papildyti garantinę įmoką data. Byloje nėra nustatyta, kada atsakovo atpirktinų vertybinių popierių vertė krito tiek, kad garantinės įmokos neatitiko garantinio koeficiento, kaip greitai ši neatitiktis didėjo, per kiek laiko ieškovas suteikė šią informaciją atsakovui. Atsakovas nurodo, kad informacija buvo suteikta 2008 m. spalio 8 d., ieškovas nurodo, kad ji buvo teikiama ir anksčiau, kai pagal atskirus sandorius suėjus vertybinių popierių atpirkimo terminui buvo tariamasi dėl investicinio sprendimo. Kolegijos nuomone, byloje būtina įvertinti šios informacijos turinį ir spręsti dėl jos pakankamumo, atsižvelgiant į atsakovo patirtį investavimo srityje, jo sudarytų sandorių kiekį ir vertę, naudojimosi tokiomis investicinėmis paslaugomis trukmę, galimybę gauti informaciją apie padėtį vertybinių popierių rinkoje savarankiškai ir kt. Tik nustačius šias faktinio pobūdžio aplinkybes galima spręsti, ar ieškovas įvykdė informavimo pareigą atsakovui ir ar nėra pagrindo konstatuoti jo profesinį nerūpestingumą <...>".
INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ
Dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo (prekių ženklo SILENCE fig. ir subdomeno silenceagency.com panašumo vertinimo)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2014
„<...> Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šios kategorijos bylos, t. y. kai lyginamas kombinuoto (sudaryto iš žodžio ir vaizdo visumos) prekių ženklo ir subdomeno klaidinamas panašumas, pasižymi tam tikra specifika. Šie objektai nėra analogiško pobūdžio, jų teisinė prigimtis nėra analogiška, atliekama funkcija taip pat nėra vienoda (nors ir panaši, nes abu objektai yra verslo identifikatoriai). Kartu svarbu ir tai, kad kombinuoto (sudaryto iš žodžio ir vaizdo visumos) prekių ženklo atveju jo vaizdinė dalis apskritai negali būti atkartota subdomene; atkartota gali būti tik žodinė ženklo dalis. Tačiau ex officio apskritai eliminuoti vaizdinę prekių ženklo dalį, vertinant ženklo ir subdomeno klaidinamą panašumą, taip pat nebūtų pagrįsta. Vertinant subdomeno klaidinamą panašumą į kombinuotą (sudarytą iš žodžio ir vaizdo visumos) prekių ženklą, atsižvelgtina ir į vaizdinę ženklo dalį, tačiau jos reikšmė ir įtaka lyginamųjų objektų klaidinamam panašumui bus skirtinga, priklausomai nuo vaizdinės ženklo dalies įtakos bendram prekių ženklo suvokimo įspūdžiui (be kita ko, ir priklausomai nuo žodinės prekių ženklo dalies (žodinio elemento) ,,stiprumo“ ar ,,silpnumo“ ženklo bendram suvokimo įspūdžiui); taip pat kitus (žodinius) elementus, sudarančius subdomeną <..>“.
PAVELDĖJIMO TEISĖ
Dėl teisės į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, kai šios teisės subjektas – ūkininkas miršta, o įpėdinis tęsia ūkio veiklą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2014
„<...> Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ūkininko ūkis yra ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. Kai ūkininko ūkį įregistravęs asmuo pasinaudoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta teise į valstybės paramą ir pradedama šios teisės įgyvendinimo procedūra (asmuo užpildo prašymą ir pateikia visus būtinus dokumentus, jam suprojektuojamas žemės sklypas, kuris įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre), tai ši turtinė teisė laikytina viena iš ūkininko turtinių teisių, sudarančių ūkininko ūkį. Ūkininko ūkio įstatymo 81 straipsnyje nustatyta, kad ūkininkui mirus, jeigu įpėdinis tęsia ūkio veiklą, registro tvarkymo įstaigai pateikiami ūkio įregistravimo pažymėjimas ir prašymas įregistruoti ūkį įpėdinio vardu kartu su tai patvirtinančiais ir kitais dokumentais, nurodytais šio Įstatymo 7 straipsnyje. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą ūkis iš Ūkininkų ūkių registro išregistruojamas ūkininkui mirus, jeigu nėra įpėdinio ir ūkio veikla netęsiama. Tais atvejais, kai įpėdinis tęsia ūkio veiklą ir ūkis įregistruojamas įpėdinio vardu, laikytina, kad kartu su ūkininko ūkiu įpėdinis perima ir pradėtą įgyvendinti teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę; toks įpėdinis turi teisę užbaigti pradėtą procedūrą savo vardu. Kadangi ieškovė, paveldėjusi ūkininko ūkį, tęsdama ūkio veiklą ir įregistravusi jį savo vardu, perėmė pradėtą įgyvendinti teisę, tai nėra teisinio pagrindo reikalauti, kad ji atliktų savo vardu tuos veiksmus, kuriuos jau atliko jos miręs sutuoktinis, taip pat spręsti, ar ji atitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo reikalavimus asmenims, siekiantiems valstybės paramos <...>“. „<...> įpėdinis, paveldėjęs ūkininko ūkį, tęsiantis ūkio veiklą, įregistravęs jį savo vardu, kartu perima ir pradėtą įgyvendinti teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę pirmiau nurodytų įstatymo normų <...>“.
VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ TEISĖ
Dėl ginčo pirkimo sąlygų teisėtumo ir kvalifikavimo pagal viešojo pirkimo sutarties atlygintinumo kriterijų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2014
„<...> Dėl perkančiajai organizacijai tenkančios naudos kaip sutarties atlygintinumo kriterijaus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) pažymėta, kad sandorio kvalifikavimas viešojo pirkimo sutartimi priklauso nuo pirkimo objekto, o ne nuo jo paskirties. Nedaromas skirtumas tarp viešojo pirkimo sutarčių, kurias perkančioji organizacija sudarė įgyvendindama užduotį tenkinti viešojo intereso poreikius, ir sutarčių, kurios visiškai nesusijusios su tokia užduotimi (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 15 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją, C-271/08, Rink. 2010, p. I-7091). Dėl to tam, kad sutarties sudarymui būtų privalu taikyti VPĮ, nebūtina, jog galutinę naudą iš jos gautų perkančioji organizacija. Tai, kad perkančioji organizacija negauna (ar ne visada gauna) tiesioginės naudos iš viešojo pirkimo sutarties, kaip jos rezultato, ypač kai atlieka viešąsias, įstatymų deleguotas funkcijas, nereiškia, kad sutarties sudarymas jai neturi ekonominės vertės, nes būtent viešojo pirkimo sutarties sudarymas jai leidžia pirmiau nurodytas funkcijas įgyvendinti <...>".
"<...> sutarties atlygintinumas gali lemti sandorio pripažinimą viešojo pirkimo sutartimi arba koncesija, t. y. atlygintinumas yra ne tik viešojo pirkimo sutarties kvalifikavimo, bet ir atskyrimo nuo koncesijos kriterijus <..>". "<...> Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją viešojo paslaugų pirkimo sutartis apima atlygį, kurį perkančioji organizacija tiesiogiai sumoka paslaugų teikėjui. Tačiau kai paslaugos teikėjui atlyginimą moka ne atitinkama valstybės valdžios institucija, bet jį (atlygį) sudaro už naudojimąsi infrastruktūra trečiųjų asmenų mokami mokesčiai, toks atlyginimo būdas reiškia, kad paslaugos teikėjas prisiima riziką, susijusią su paslaugos eksploatavimu, ir leidžia manyti, kad tai yra viešųjų paslaugų koncesija (žr., pvz., pagal analogiją Teisingumo Teismo 2005 m. spalio 13 d. Sprendimą Parking Brixen, C-458/03, Rink. 2005, p. I-8585). Pažymėtina, kad atlygis, renkamas iš trečiųjų asmenų gaunamais mokesčiais (mokėjimais), yra viena iš paslaugų teikėjui pripažįstamos teisės eksploatuoti paslaugas įgyvendinimo formų. Atlygis iš trečiųjų asmenų suprantamas plačiąja prasme, t. y. jis gaunamas nebūtinai iš paslaugų naudotojų, bet ir iš viešosios teisės reguliuojamos įstaigos, atsakingos už lėšų perskirstymą (surinkimą ir išdalijimą) tam tikroje srityje (pvz., sveikatos apsaugos) <...>".
"<...> Sutarties kvalifikavimui koncesija būtina nustatyti ne tik atlygio už teikiamas paslaugas ar darbus gavimą iš trečiųjų asmenų bei kartu, bet nebūtinai ir iš sutartį sudariusios institucijos (koncesijoje atlygis už suteiktas paslaugas – tik teisė eksploatuoti paslaugą arba tokia teisė kartu su užmokesčiu), tačiau ir tai, ar ūkio subjektas prisiima su nagrinėjamų paslaugų teikimu susijusią riziką. Jei paslaugų teikėjui neperkeliama jokia su paslaugų teikimų susijusi rizika (pvz., jam negresia rinkos netikėtumai), aptariamas sandoris yra viešojo paslaugų pirkimo sutartis (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Eurawasser, C-206/08, Rink. 2009, p. I-8377). Koncesijos atveju ūkio subjektui perkeliama visa arba reikšminga su paslauga susijusi rizikos dalis. Rizikos perkėlimas gali sumenkti dėl valstybės reguliavimo. Dažnai tam tikros veiklos sritys, be kita ko, susijusios su visuomenei naudinga veikla (pavyzdžiui, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas) reglamentuojamos taip, kad ten kylanti rizika yra ribojama. Tačiau ir tokiose srityse tiekėjui iš principo gali būti perkeliama perkančiajai organizacijai tekusi ribota rizika, dėl ko sandoris kvalifikuotinas ne viešojo paslaugų pirkimo, o koncesijos sutartimi (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytą Teisingumo TeismoSprendimą Eurawasser, C-206/08). Kai atlyginimą paslaugų teikėjui moka išimtinai tretieji asmenys, tam, kad būtų galima nustatyti, jog egzistuoja viešoji paslaugų koncesija, pakanka, kad perkančioji organizacija perkeltų labai ribotą teikimo riziką <...>".
"<...> teisėjų kolegija konstatuoja, kad perkančioji organizacija ginčo pirkimo sąlygomis neteisėtai tiekėjams perkėlė visą sandorio vykdymo riziką, būdingą paslaugų koncesijų, o ne viešojo paslaugų pirkimo sutartims <...>". "<...> vienintelė tiekėjo atlyginimo iš trečiųjų asmenų aplinkybė nebūtų pakankama spręsti apie koncesijos teisinius santykius, jei tiekėjo galimus patiriamus nuostolius atlygintų perkančioji organizacija, taip jam garantuodama de minimis patirtų išlaidų padengimą (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Norma–A ir Dekom, C-348/10, Rink. 2011, p. I-10983). <...> teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai (nors byloje dėl to nesiginčijama), kad, kasaciniam teismui konstatavus, jog sudaromas sandoris dėl ginčo pirkimo sąlygų laikytinas paslaugų koncesija, atsakovas bet kokiu atveju neturėjo teisės organizuoti transporto priemonių nutempimo ir saugojimo paslaugos eksploatavimo konkurso (koncesijos), nes pagal Koncesijų įstatymo 3 straipsnį (koncesijos sutarties dalykas) koncesijos sutartis gali būti sudaryta dėl šioje normoje baigtiniu sąrašu išvardytų veiklos ir funkcijų sričių, tarp kurių transporto priemonių nuvežimas ir saugojimas, saugaus eismo ar viešosios tvarkos keliuose užtikrinimas neįtvirtintas. Taigi policijos įstaigos, nors lygiais pagrindais su ūkio subjektais dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose, tačiau bet kokiu atveju negali nustatyti tokios tvarkos, pagal kurią paslaugos teikėjui nebūtų iki galo atlyginta (ar kiltų tokia grėsmė) už suteiktas paslaugas ar jų dalį <...>“.
Parengė LAWNET teisininkai
REIKIA SUTARTIES? 