PRIEVOLIŲ TEISĖ
Dėl priteisto netiesioginių nuostolių atlyginimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014
„Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje bylojeE. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jei nebūtų neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustačius negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais“.
Dėl vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014
„<...> paskolos sutarties sąlyga (susitarimas) dėl vekselio, užtikrinančio įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą ir supaprastinančio paskolos išieškojimo procesą, išrašymo nėra tiesiogiai draudžiama teisės normų, nepažeidžia bendrųjų teisės principų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų, atitinka sutartyje abiejų šalių išreikštą valią. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija nepagrįsta pripažįsta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadą, kad ginčijamas vekselis negali būti laikomas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone“.
„<...> tokiu atveju, kai skolininko prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymas yra užtikrintas tiek nekilnojamojo daikto hipoteka, tiek ir vekseliu, kreditorius, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, turi teisę pasirinkti, kokiu būdu jis pirmiausia sieks savo reikalavimų patenkinimo, nes teisės normos jo neįpareigoja pirmiausia pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybe ir nenustato nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimo eiliškumo. Pažymėtina, kad sutarties šalys, susitardamos, jog skolininkas pateiks kreditoriui kelis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, o vekselis – vienas iš jų, gali sutartyje nustatyti jų (užtikrinimo būdų) tarpusavio santykį, realizavimo eiliškumą ir kt. Tokiu atveju sutarties šalys privalo laikytis sutarties nustatytų taisyklių, joms taip pat privaloma imperatyvios teisės normos. Jeigu sutartyje tai nenustatyta, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo klausimai spręstini pagal kiekvieną iš jų reglamentuojančiose materialiosios teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą, pagrindinės ir papildomos prievolės santykio principus. Konstatuotina ir tai, kad šioje byloje nustatyta aplinkybė, jog kasatorė pirmiausia kreipėsi dėl išieškojimo pagal vekselį, o vėliau dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto, neteikia pagrindo pripažinti kasatorės nesąžiningumo“.
Dėl laidavimo sutarčių, sudarytų fizinio asmens – įmonės direktorės, užtikrinant įmonės įsipareigojimus kreditoriui, (ne)galiojimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014
"Laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį laiduojama. Paprastai laiduojama už asmenį, kurį su laiduotoju sieja tam tikri ryšiai, todėl laiduotojas žino apie asmens finansines galimybes įvykdyti prievoles. Kasatorė buvo įmonės, už kurios įsipareigojimus laidavo, direktorė, akcininkė. Tai reiškia, kad ji galėjo įvertinti įmonės galimybes prisiimti finansinius įsipareigojimus bei juos įvykdyti. Įmonės akcininkų ar vadovų laidavimas už įmonės prievoles – įprasta kreditavimo santykių praktika, todėl kasatorės teiginiai, kad, sudarydama laidavimo sandorius, ji buvo kreditoriaus suklaidinta, kelia pagrįstų abejonių, juolab atsižvelgiant į kasatorės ir ieškovo sutartinių santykių aplinkybę, jog prieš laidavimo susitarimų sudarymą buvo atsisakyta kasatorės turto hipotekos. Kasatorei, kaip įmonės vadovei, atstovaujančiai įmonei kreditavimo santykiuose, turėjo būti žinoma, kad įmonės prievolių vykdymas turi būti užtikrinamas.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui įtakos už jį laidavusio asmens teisių ir pareigų apimčiai, nurodė, kad bankroto bylos iškėlimas yra juridiškai reikšmingas faktas, sukeliantis materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių: nutrūksta sutartiniai santykiai, tarp jų – ir laidavimo, kaip šalutinės prievolės; nepriklausomai nuo sutartinių terminų, nutrūksta netesybų ir palūkanų skaičiavimas; fiksuojama neįvykdytų prievolių apimtis; kreditorius įgyja teisę reikšti finansinį reikalavimą tiek skolininkui jo bankroto byloje, tiek laiduotojui (Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas Įmonių bankroto įstatymo ir laidavimą reglamentuojančias CK nuostatas, pažymėjo, kad, kreditoriui nepasinaudojus teise pareikšti reikalavimą bankroto byloje, reikalavimas neišnyksta, tačiau tai gali lemti, jog jo nebus įmanoma įgyvendinti bankroto byloje, jei teismas neatnaujins termino šiam reikalavimui pareikšti (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Laiduotojo solidarioji atsakomybė lemia, kad kreditorius gali reikšti reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos reikšti reikalavimo pagrindinio skolininko bankroto byloje (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.68 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Tais atvejais, kai kreditorius nepareiškia reikalavimo skolininko bankroto byloje, laiduotojas išlieka solidariuoju skolininku ir atsako tiek, kiek pagrindinis skolininkas neįvykdė prievolės. Tokių pačių padarinių laiduotojui atsiranda tada, kai kreditorius pareiškia finansinį reikalavimą skolininko bankroto byloje, bet teismas jo netvirtina, nes praleistas terminas reikalavimui pareikšti arba jis negali būti atnaujinamas <...>“.
Dėl mokėtinų lėšų sulaikymo teisės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2014
"Tam, kad atsirastų sulaikymo teisė turi būti nustatyta sulaikymą lemiančių aplinkybių visuma, be kita ko, kad kreditorius yra informuotas apie jam mokėtinų lėšų sulaikymą iki tam tikros sąlygos atsiradimo (nagrinėjamu atveju pagal atsakovų atsikirtimus iki statybos darbų trūkumų pašalinimo) ir kt., taip pat jog atsakovai keitė sulaikymo teisės atsiradimo pagrindą, ilgą laiką nenurodė konkrečių atliktų statybos darbų trūkumų ir kita, kas vėl gi rodo, kad atsakovai patys abejojo mokėtinų lėšų sulaikymo teise. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl sulaikymo teisę reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo."
SUTARČIŲ TEISĖ
Dėl šalių sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo, rangos ir paslaugų sutarčių atribojimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2014
„<...> Šalys, sudarydamos Sutartį, susitarė, jog paslaugų teikimo tikslas – gauti paramą iš ES struktūrinių fondų. Paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikro rezultato, tačiau galimybė susitarti ir dėl jo nustatyta CK 6.718 straipsnio 5 dalyje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad iš CK nuostatų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų teikimą, darytina išvada, jog vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tai, kad paslaugų teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu“.
„<...> Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo, kaip ir bet kokio kito profesinės veiklos subjekto, pareiga yra ne pasiekti konkretų rezultatą, bet dėti geriausias pastangas. Tai reiškia, kad paslaugų teikėjas gali būti atsakingas už konkretaus rezultato nepasiekimą tik tuo atveju, jei dėl to konkrečiai susitarta. Tačiau paslaugų teikėjui ir klientui nedraudžiama susitarti taip, kad paslaugų teikėjas būtų skatinamas siekti konkretaus rezultato mainais jam pasiūlant vadinamąjį sėkmės mokestį. Susitarimai dėl tokio mokesčio yra naudojami tarp verslo subjektų ir tai yra viena iš sutarties laisvės principo apraiškų (CK 6.156 straipsnis)“.
„<...> Kai paslaugų teikėjas ir paslaugų gavėjas yra susitarę dėl tam tikrų tikslų, kurių siekiama teikiamomis paslaugomis ir suteikus paslaugas šie tikslai pasiekiami, paslaugų teikėjas turi teisę į vadinamąjį sėkmės mokestį, jeigu dėl tokio buvo susitarta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju šalys susitarė dėl sėkmės mokesčio, teisė į jį buvo susieta su tam tikro tikslo pasiekimu (ES struktūrinių fondų paramos gavimu), todėl paslaugų teikėjas, suteikęs pagrindinę dalį paslaugų, turi teisę gauti sėkmės mokesčio dalį, proporcingą jo suteiktų paslaugų daliai“.
Dėl lizingo sutarties dalyko
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014
„Žemė, kaip nesunaudojamas ir nesusidėvintis daiktas, neatitinka lizingo santykių dalyko apibrėžties, paskirties ir ypatumų, todėl įstatymo leidėjas įtvirtino draudimą sudaryti lizingo sutartis dėl žemės. Toks draudimas atitinka lizingo tikslus ir paskirtį – investicinių projektų, susijusių su gamybos priemonių naudojimu, finansavimą, taip pat lizingo dalyko ypatumus – amortizaciją, t. y. visišką ar dalinį susidėvėjimą ir šio susidėvėjimo kompensavimą lizingo įmokomis per lizingo sutarties laikotarpį“.
„<...> aplinkybė, kad sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, savo sąlygomis yra panaši į lizingo sutartį, savaime nėra pakankama kvalifikuoti ją kaip lizingo sutartį ir konstatuoti jos sąlygų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.568 straipsnio 1 daliai), sudarantį pagrindą pripažinti sutartį niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ bankroto administratorius v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013)“.
„<...> pagal byloje nustatytas aplinkybes šalių sudaryta ir įvardyta kaip lizingo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis pagal CK 6.567 straipsnį, nes neatitinka tokios sutarties esmės – lizingo davėjo pareigos įsigyti lizingo objektą iš trečiojo asmens ir šio objekto perdavimo lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais“.
Dėl vartotojo teisių gynimo būdų vartojimo rangos teisiniuose santykiuose, kai nustatomi darbo rezultato trūkumai
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2014
„Teisėjų kolegija pažymi, kad vartotojas turi teisę įsigyti nepriekaištingos kokybės daiktą, todėl net ir neesminiai daikto trūkumai gali būti pagrindu vartotojui nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Pasinaudojimas tokiu teisių gynimo būdu nėra besąlygiškai siejamas su nepavykusiu trūkumų šalinimu arba galimybės pašalinti trūkumus nebuvimu. Tačiau esant šalių ginčui, tokio vartotojo teisių gynimo būdo taikymas turi būti įvertinamas proporcingumo aspektu: ar jis nesukeltų kitai šaliai neadekvačių teisinių padarinių, ar jis yra protingas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad vartotojo galimybė pasinaudoti sutarties nutraukimo ir kainos grąžinimo institutu nėra siejama su sutarties pažeidimo esmingumu, kaip tai yra CK 6.217 straipsnio taikymo atveju.
Byloje nustatytomis aplinkybėmis, kai baldai pagaminti pagal individualų užsakymą, todėl negali būti lengvai realizuojami kitam pirkėjui, vartotojo atsisakymas rangovo pasiūlymo ištaisyti trūkumus per protingą terminą, nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui, galėtų būti priimtinas, jei jis motyvuotas kitomis svarbiomis priežastimis. Sutarties nutraukimas nemotyvuotai arba nepagrįstų motyvų pagrindu nesudarius rangovui galimybės pašalinti nesudėtingai pašalinamus trūkumus vertintinas kaip neproporcingas vartotojo teisių gynybos būdas“
Dėl draudimo sutarčių nuostatų aiškinimo, išmokos dydžio ir jos nustatymo tvarkos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014
„<...> draudimo interesas yra nuostolis, kurį gali patirti draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas įvykus draudžiamajam įvykiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad draudimo vertės nustatymo kriterijai paprastai yra nurodomi draudimo taisyklėse. Draudimo vertė gali būti nustatoma pagal įvairius kriterijus: pastatai gali būti draudžiami atkuriamąja verte (pinigų suma, kurios reikėtų tokiam pačiam objektui atkurti), likutine verte (daikto atkuriamoji vertė, atėmus nusidėvėjimo sumą), likvidacine verte (nebenaudotinų pagal tiesioginę paskirtį daiktų pardavimo vertė); statybos darbai – sąmatine verte (visos išlaidos, reikalingos statiniams sukurti); daiktai taip pat gali būti draudžiami šalių susitarimu nustatyta verte ir pan. Pažymėtina, kad ir šalių susitarimu nustatyta vertė negali būti pernelyg nutolusi nuo tikrosios draudimo intereso vertės. Tuo atveju, kai draudimo taisyklėse ir (ar) sutartyje jos šalys nenurodė kriterijaus draudimo vertei nustatyti, tai draudimo vertė yra daikto rinkos kaina sutarties sudarymo metu (Draudimo įstatymo 87 straipsnis); kai nėra materialaus draudimo intereso objekto, draudimo vertė yra nuostolio, kurį gali patirti draudėjas, vertė. Pagal Draudimo įstatymo 88 straipsnį, reglamentuojantį draudimo išmoką turto draudimo atveju, draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jeigu šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).
draudimo sutarties tikslas – apsaugoti asmens turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, o turto draudimo sutartis savo prigimtimi yra kompensuojamojo pobūdžio – už vieną draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo išmokos negu faktiškai jo patirti nuostoliai; draudimo sutartimi suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką, o suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje“.
Dėl vartojimo rangos sutarties kainos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2014
„Byloje kilęs ginčas dėl sutartyje sulygtos rangos darbų kainos sudėtinių dalių. Vadovaujantis CK 6.676 straipsnio 1 dalimi, darbų kaina nustatoma rangos šalių susitarimu. Ši vartojimo rangai taikoma darbų kainos nustatymo taisyklė yra abstraktaus pobūdžio ir sutarties šalių neįpareigoja detalizuoti sutartyje rangos darbų kainos sudėtinių dalių. Kartu vartojimo rangos teisinių santykių specifika lemia, kad šalys, sudarydamos rangos sutartį, nėra visiškai laisvos apibrėžti jos kainą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į kituose įstatymuose įtvirtintą vartotojų teisių apsaugai skirtą reglamentavimą. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pardavimo kaina apibrėžiama kaip galutinė prekės, paslaugos kaina, nustatoma pinigais, su pridėtinės vertės mokesčiu ir visais kitais mokesčiais. Šioje dalyje nurodyta paslaugos sąvoka aprėpia ir darbus. Pažymėtina, kad nei CK, nei kituose vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančiuose įstatymuose neįtvirtinta reikalavimo išskirti vartojimo sutartyse PVM ir kitų mokesčių, kaip paslaugos kainos sudėtinių dalių, tik reikalaujama, jog paslaugos kaina turi būti nustatoma pinigais ir apskaičiuota su PVM ir visais kitais mokesčiais. Pareigą išskirti PVM nustato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuriame įtvirtinta, kad PVM sąskaitoje faktūroje turi būti nurodoma tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą, apmokestinamoji vertė, PVM tarifas (tarifai), PVM suma nacionaline valiuta (PVM įstatymo 80 straipsnis)“.
„<...> atsakovas mokėdavo kasatoriui po to, kai darbai būdavo atlikti, ne avansu, todėl kasatorius, priimdamas mokėjimus, turėjo vykdyti prievolę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir apskaičiuoti PVM už suteiktas paslaugas, vadovaudamasis PVM įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi. Minėta, kad kasatorius to nedarė, todėl atsiskaitymų neišrašius PVM sąskaitų faktūrų, kuriose išskiriama PVM suma, priėmimas pagrįstai apeliacinės instancijos teismo įvertintas kaip vienas įrodymų, patvirtinančių, jog šalys susitarė, kad PVM už atliktus darbus sumokės kasatorius“.
DARBO TEISĖ
Dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2014
„<...> DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti terminai, apibrėžiantys laikotarpį, už kurį darbuotojui gali būti skiriama drausminė nuobauda. Bendroji taisyklė yra ta, kad drausminė nuobauda negali būti skiriama praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta specialioji taisyklė, kad tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas yra nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Šis terminas yra bendrosios šešių mėnesių naikinamojo termino nuo pažeidimo padarymo dienos taisyklės išimtis, taikoma finansiniams pažeidimams, nustatytiems atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją). Kadangi DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendrosios taisyklės išimtis, tai ši norma negali būti aiškinama plečiamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 2 punkte nustatyta, kad inventorizacija – turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų jų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Taigi, inventorizacijos objektas yra turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis, jos metu gali būti nustatyti pažeidimai, susiję su turto ir įsipareigojimų saugojimu (išsaugojimu) ar apskaita. Inventorizacijos metu nėra tikrinama, kaip buvo atlikta ankstesnė inventorizacija. Kaip minėta, inventorizacijos metu nustatoma, koks turtas faktiškai yra tikrinimo momentu, ir tada lyginama su buhalterinės apskaitos duomenimis (Inventorizacijos taisyklių 10, 14, 15, 32, 36 punktai). Faktas, ar inventorizacijos komisijos nariai dalyvavo inventorizacijoje, gali būti nustatytas iš karto po inventorizacijos (darbuotojų paaiškinimais), tam nereikia laukti, kol bus atlikta kita inventorizacija. DK 241 straipsnio 2 dalyje išimtis nustatyta tiems pažeidimams, kurių dėl jų latentiškumo paprastai negalima nustatyti kitu būdu – tik audito, revizijos ar inventorizacijos metu. Atsižvelgiant į finansinio pobūdžio pažeidimų specifiką ir darbdavio interesus, nurodytoje teisės normoje nustatytas ilgesnis dvejų metų terminas finansinių nusižengimų atveju atitinka darbdavio interesus turėti galimybę taikyti drausminę atsakomybę už ilgesniu laikotarpiu padarytus pažeidimus“.
Parengė LAWNET teisininkai
REIKIA SUTARTIES? 