Dėl turtinės žalos atlyginimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-92-14
Byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėto Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos neveikimo, dėl kurio pareiškėjas negalėjo užregistruoti Nekilnojamojo turto registre jam nuosavybės teise priklausančių statinių, o turto nuomininkas UAB „Ecoil“ atsisakė mokėti nuomos mokestį pagal 2006 m. birželio 15 d. sudarytą Nuomos sutartį.
Apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.
„<...> nors ši UAB „Ecoil“ pretenzija buvo pateikta dar tuo metu, kai pareiškėjas net nebuvo kreipęsis dėl statybos užbaigimo akto surašymo į Statybos inspekciją, tačiau tai nepanaikina pareiškėjo teisės prašyti žalos atlyginimo už atsakovo atstovų neveikimą. Kaip kad yra nurodęs pareiškėjas apeliaciniame skunde, jis prašė žalos atlyginimo dėl atsakovo atstovų neveikimo tik nuo 2011 m. spalio 17 d., tuo tarpu už laikotarpį iki to, pareiškėjas pats yra atsakingas už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą“.
Dėl nutarimo panaikinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-667-14
Teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka buvo išnagrinėta administracinė byla pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Apeliacinis skundas atmestinas.
„<...> kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai yra aktualus (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšmingas) Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimas ta apimtimi, kuria draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais netaikomas juos parduodant viešojo maitinimo vietoje atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad aptariamos punkto dalies konstrukcija (akcentuojant jos nuorodą į alkoholinių gėrimų pardavimą) leidžia daryti išvadą, kad abiejų joje nurodytų sąlygų laikymosi našta yra uždėta alkoholinių gėrimų pardavėjui (šiuo atveju pareiškėjui).“
„<...> darytina išvada, kad aptariamoje punkto dalyje nurodytas alkoholinių gėrimų pardavėjas privalo užtikrinti šių sąlygų vykdymą, t. y. imtis tokių nuo jo valios priklausančių priemonių, kurios užtikrintų tai, kad nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik jų pardavimo vietoje. Kartu pažymėtina, kad pačioje nurodytoje teisės normoje arba kitose teisės aktuose nėra nustatytas alkoholinių gėrimų pardavėjo konkretaus elgesio modelis, kuris užtikrintų pastarosios nuostatos vykdymą. Todėl, sprendžiant klausimą, ar alkoholinių gėrimų pardavėjas (tuo pačiu ir šiuose santykiuose jam atstovaujantis darbuotojas) veikė pakankamai atsakingai, rūpestingai ir atidžiai tam, kad būtų užtikrintas šios nuostatos laikymasis, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina vadovautis protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). Nurodyti kriterijai yra taikytini, vertinant byloje esančius įrodymus, kurie leistų viešojo administravimo subjektui arba teismui spręsti, ar alkoholinių gėrimų pardavėjo elgesys buvo tinkamas įstatymų leidėjo jam nustatytos pareigos vykdymo prasme“.
„<...> matyti, kad aptariamoje situacijoje alaus pardavėja veikė taip, kad nebūtų pažeistas paminėtas draudimas išsinešti nupirktą alų iš baro. Teismas, šioje administracinėje byloje įvertinęs surinktus įrodymus (tarp jų ir aptariamos situacijos vaizdo įrašą bei baro klientams skirtos patalpos fotonuotraukas), kolegijos manymu, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas – šio baro savininkas – ėmėsi nuo jo valios priklausančių protingų priemonių tam, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostata nebūtų pažeista ir pirkėjo įsigytas alkoholinis gėrimas būtų galimas suvartoti vietoje“.
Dėl nutarimo panaikinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-964-14
Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Maxima LT“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Apeliacinis skundas tenkintas iš dalies
„Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyti dvejopo pobūdžio terminai. <...> institucijos, turinčios teisę nagrinėti tokio pobūdžio bylas, bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Tokių dviejų terminų nustatymas vienoje teisės normoje suponuoja, kad normoje nurodyti terminai negali būti supriešinti vienas su kitu ta prasme, kad vieno iš jų taikymas panaikintų galimybę taikyti kitą terminą. Pirmas iš nurodytų (vieno mėnesio) terminas yra procedūrinis terminas, kurio paskirtis – įpareigoti atitinkamas institucijas rūpestingai ir operatyviai atlikti joms įstatymo suteiktas kontrolės pareigas, t. y. šis terminas nustato privalomo elgesio laike modelį, tačiau savaime nepašalina galimybių taikyti atitinkamas ekonomines sankcijas pažeidėjams tais atvejais, kai, elgdamasi aktyviai ir šio termino ribose, institucija padarė klaidą, kuri vėliau buvo ištaisyta teismo. Antras iš nurodytų (trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos) terminas yra naikinamasis terminas, kurio praleidimas jau savaime panaikina galimybę taikyti pažeidimą padariusiam asmeniui atitinkamą ekonominę sankciją.
Administracinių teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose visuotinai laikomasi taisyklės, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino pradžios skaičiavimo momentas (pažeidimo nustatymo diena) yra protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena (adm. bylos Nr. A492-2209/2013, A525-1565/2013, A444-1727/2013)“.
Dėl nurodymo panaikinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-143-14
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcija pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal UAB „Teltonika“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.
Apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.
„Elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ERĮ) 12 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apibrėžiančiame Inspekcijos kompetenciją prižiūrėti ERĮ nuostatų laikymąsi, tiesiogiai nurodyta, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija prižiūri, kaip vykdomos šio Įstatymo devintojo skirsnio, išskyrus šio Įstatymo 61 straipsnio 5 dalį, 64 straipsnio 7 dalį ir 68 straipsnio 2 dalį, nuostatos, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka nagrinėja skundus dėl duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos ir surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka, atlieka šio Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Šios nuostatos lingvistinis aiškinimas leidžia teigti, kad juo Inspekcijai pavedama prižiūrėti, kaip laikomasi viso ERĮ devintojo skirsnio, išskyrus konkrečias šiame skirsnyje esančias nuostatas (61 straipsnio 5 dalis, 64 straipsnio 7 dalis ir 68 straipsnio 2 dalis), reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje teisės normoje Inspekcijos įgaliojimai nėra diferencijuojami priklausomai nuo to, kokio subjekto, fizinio ar juridinio asmens, atžvilgiu taikytinos ERĮ nuostatos.
ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad naudoti elektroninių ryšių paslaugas, įskaitant elektroninio pašto pranešimų siuntimą, tiesioginės rinkodaros tikslu leidžiama tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą. ERĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad abonentas, tai asmuo, kuris yra viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties su šių paslaugų teikėju šalis. ERĮ nuostatose atskirai išskiriamas vartotojas (ERĮ 3 straipsnio 69 dalis), kuriuo laikomas tik fizinis asmuo. Taigi įvertinus ERĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra pagrindo teigti, kad ERĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta abonento sąvoka apima tik fizinius asmenis“.
„<...> teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ERĮ 12 straipsnio 5 dalies 1 dalies nuostatos suteikia Inspekcijai kompetenciją priimti sprendimus tik fizinių, bet ne juridinių asmenų atžvilgiu. Toks aiškinimas iš esmės reikštų, kad nežiūrint to, jog ERĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos ir juridiniams asmenims, nebūtų institucijos, atsakingos už šių nuostatų laikymosi kontrolę tais atvejais, kuomet pažeidimą padaro juridinis asmuo“.
Dėl nutarimo panaikinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-469-14
Pareiškėjas UAB „Vilniaus lobiai“ su skundu kreipėsi prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. kovo 21 d. nutarimą Nr. ATK2-34/13 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus (toliau – ir Nutarimas).
Apeliacinis skundas atmestinas.
„Pagal Nutarimą, nurodytas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas pasireiškė tuo, kad pareiškėjas demonstravo alkoholinius gėrimus Baro lange etiketėmis į gatvės pusę (šis faktas atsakovo buvo užfiksuotas Baro 2013-01-04 patikrinimo metu ir šioje administracinėje byloje pareiškėjo neginčijamas)“.
„<..> kolegija pažymi, kad Alkoholio kontrolės įstatymo paskirtis yra suformuluota šio įstatymo 1 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad šio įstatymo tikslas - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, alkoholio reklama - bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus. Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (2007-06-21 įstatymo Nr. X-1198 redakcija) nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama išorinė alkoholio reklama, išskyrus alaus, alaus mišinių su nealkoholiniais gėrimais bei natūralios fermentacijos vyno ir sidro išorinę reklamą. Iš nurodytų Alkoholio kontrolės įstatymo normų matyti, kad vienas iš esminių alkoholio reklamos apibūdinimo elementų – skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus – iš esmės kertasi su Alkoholio kontrolės įstatymo bendrai suformuluotu tikslu. Todėl specialioje Alkoholio kontrolės įstatymo normoje, skirtoje reglamentuoti teisinius santykius dėl alkoholio reklamos ribojimo – 29 straipsnyje, imperatyviu būdu nustatyti alkoholio reklamos ribojimai (tam tikri draudimai) yra absoliutūs. Tai reiškia, kad esant bet kokiems konkrečios alkoholio reklamos dviprasmiškumams, leidžiantiems abejoti tokios reklamos leistinumu, turi būti taikoma tam tikro draudimo pažeidimo prezumpcija, t. y. visi nurodyto pobūdžio dviprasmiškumai, jeigu jie nėra paneigti reklamos skleidėjo pateiktais įrodymais, turi būti traktuojami reklamos skleidėjo nenaudai. Kalbant apie Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 dalį, tai reiškia, kad jeigu išorei demonstruojamoje informacijoje apie alkoholinius gėrimus yra esminiai išorinės reklamos požymiai, nurodyti Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, toks demonstravimas turi būti pripažintas draudžiama alkoholio reklama Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio taikymo prasme“.
Dėl nutarimo panaikinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-54-14
Byloje kilęs ginčas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo pareiškėjų veiksmuose buvo konstatuotas susitarimas, pažeidžiantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimus, ir už šiuos neteisėtus veiksmus jiems paskirtos baudos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinis iš dalies tenkintas.
„2011 m. gruodžio 8 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą, kad LLMAA ir 32 laivų agentavimo bendrovių veiksmai pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį. Konkurencijos tarybos ekspertai tyrimo metu nustatė, kad daugiau nei dešimtmetį dalis LLMAA narių per asociaciją buvo susitarę taikyti minimalius laivų agentavimo paslaugų tarifus. Susitarimo dalyviai savo paslaugų kainas skelbė bukletuose, LLMAA internetiniame tinklalapyje, o LLMAA visuotiniame narių susirinkime priimtame Etikos kodekse buvo numatytos ir drausminės sankcijos už žymiai mažesnių tarifų nei nustatyti LLMAA taikymą.
Teismas pažymėjo, kad laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams.
Teismas dar kartą patvirtino, kad įmonių bei asociacijų sprendimai dėl prekių ar paslaugų įkainių nustatymo riboja konkurenciją ir yra vieni iš pavojingiausių pažeidimų. Susitarusios dėl minimalių paslaugų tarifų, laivų agentavimo paslaugas teikiančios bendrovės neleido laivų savininkams pasinaudoti konkurencijos teikiamais privalumais.
Teismas taip pat dar kartą patvirtino, kad priklausymas asociacijai (įstojimas į ją) pats savaime reiškia sutikimą su jos taisyklėmis ir priimtais sprendimais, todėl faktas, kad ūkio subjektas nedalyvavo asociacijos susirinkime ar į asociaciją įstojo vėliau, t. y. po sprendimo priėmimo, dar nereiškia, kad toks ūkio subjektas nedalyvavo draudžiamame susitarime“.
Dėl nutarimo dalių panaikinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-253-14
Byloje ginčijamas 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 2S-15. Konkurencijos tarybos Nutarime konstatuota, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimai buvo pažeisti, SEB bankui ir G4S, Swedbank ir G4S, DNB bankui ir G4S sudarius įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimus. Konstatuota, jog dėl šių susitarimų buvo ar galėjo būti ribojamos pinigų tvarkymo paslaugų teikėjų galimybės įeiti į rinką ir plėstis joje bei inkasavimo paslaugų teikėjų galimybės įeiti į inkasavimo su pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu rinką ir plėstis joje.
Apeliacinis skundas tenkintas iš dalies
„Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino, kad UAB „G4S Lietuva“ susitarimai su AB SEB banku, „Swedbank“, AB, AB DNB banku ribojo konkurenciją pinigų tvarkymo rinkoje ir bankų klientų galimybes rinktis inkasavimo paslaugų teikėją.
Nepaisant to, teismas panaikino 2012 m. gruodžio 20 d. Konkurencijos tarybos bankams skirtas baudas, nes, teismo vertinimu, bankai yra nekalti dėl konkurencijos ribojimo, kilusio iš jų sudarytų sutarčių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Tarybos įsipareigojimų patvirtinimo klausimas vertintinas, analizuojant atitinkamo sprendimo atitiktį ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-706/2013 Administracinė jurisprudencija Nr. 25). Atitinkamai ir galutiniame Tarybos akte pateikiami argumentai dėl įsipareigojimų atmetimo turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus bendruosius reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams. Nagrinėjamoje byloje Taryba Nutarime vertino G4S įsipareigojimų pagrįstumą, tačiau šis vertinimas nėra pakankamai motyvuotas, nėra pateikta konkrečių ūkio subjekto pateiktų įsipareigojimų atitiktis Įstatyme nustatytiems įsipareigojimų tvirtinimo pagrindams. Taryba, vertindama įsipareigojimų tvirtinimo pagrindus, turi būti nuosekli, nustatyti konkrečių ūkio subjektų teikiamų įsipareigojimų turinį, individualiai motyvuotai įvertinti kiekvieno iš pateiktų ūkio subjektų įsipareigojimus, atsižvelgdama į Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintus kriterijus. Nagrinėjamu atveju Taryba šios pareigos neįvykdė, Nutarime analizuota įvairi tyrimo metu pateikta informacija dėl tyrimui aktualių sutarčių nutraukimo, konstatuota, jog G4S pateikti įsipareigojimai buvo abstraktūs ir nesudarė sąlygų vertinti, ar įsipareigojami veiksmai sudarys prielaidas išvengti tokio pažeidimo ateityje. Taryba šiuo atveju turėjo analizuoti konkrečių G4S pateiktų įsipareigojimų atitiktį Įstatyme numatytiems įsipareigojimų tvirtinimo pagrindams, o jų per daug abstraktus pobūdis turėjo būti įvertintas tuo metu, kai ūkio subjektas šiuos įsipareigojimus teikė, bet ne vertinant jų pagrįstumą“.
Dėl nutarimo panaikinimo ir paskirtos baudos sumažinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-777-14
Pareiškėjas UAB „Komeksimas“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Komeksimas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo ir paskirtos baudos sumažinimo.
Apeliacinis skundas atmestinas.
„Darant išvadą, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeista Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008). Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą privalu atsižvelgti į tai, kokius reklamoje pateiktų teiginių teisingumą pagrindžiančius duomenis reklamos davėjas turi reklamos naudojimo metu. Ši įstatymo nuostata įpareigoja reklaminės veiklos subjektą turėti pakankamus duomenis dėl reklamos teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo. Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 d).
Teisėjų kolegija, nuodugniai ištyrusi ir visapusiškai įvertinusi Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinktą medžiagą, pritaria pareiškėjui, jog Nutarime aprašytomis kainų pasikeitimo iliustracijomis išties buvo sudaroma kainų sumažinimo regimybė, skirta vartotojų reakcijai sužadinti, tačiau nei atsakovui, nei teismui UAB „Komeksimas“ neįrodė, kad šią paklausos skatinimo priemonę taikė realiai, t. y. kad jos elgesys nebuvo apsimestinis. Tikrinamoje byloje nėra surinkta faktinių duomenų, patvirtinančių, jog perbraukta skaitine išraiška buvo žymima pareiškėjo prašoma standartinė kaina, nuo kurios jis viešai deklaravo darantis tam tikrą nuolaidą ribotą laiką. Bendrovė taip pat nepagrindė savo teiginių apie rinkoje vyraujantį jos siūlomų prekių kainų lygį, šios informacijos kontekste viliodama pirkėją galimybe įsigyti dominančią prekę išskirtinėmis (tariamai palankesnėmis) sąlygomis. Nurodytų aplinkybių visumos, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pakanka konstatuoti, kad vertinama reklama yra klaidinanti“.
Parengė LAWNET teisininkai
REIKIA SUTARTIES? 