Dėl proceso šalių išlaidų atlyginimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-261-404-14
Pareiškėjas UAB „Kristroma“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-227/12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 25 d. Pareiškėjas UAB „Kristroma“ prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Departamento pareiškėjo naudai patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš viso – 2 450,00 Lt.
Atskirasis skundo netenkintas
„<…> atkreiptinas dėmesys į tai, kad taisyklė, jog bylinėjimosi išlaidos atlyginamos, kai jos yra realios (apmokėtos) ir būtinos, nereiškia, kad visos jos ir bus priteistos. Nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį rekomenduojama atsižvelgti į: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Be to, kaip teigė ir pats pareiškėjas, Rekomendacijų 11 punktas įtvirtina, jog teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Taigi, išlaidų sistema yra pakankamai lanksti, o toks normavimas įtvirtintas ABTĮ procesinėmis teisės normomis bei teismų praktikos suformuotomis taisyklėmis. Todėl sprendžiant klausimą dėl išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimo negali būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl visiško padarytų nuostolių atlyginimo, nes pastarojoje normoje įtvirtinta asmens nuostolių (žalos) kompensavimo taisyklė taikytina sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės dydžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, turi būti įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, bylinėjimosi išlaidų būtinumas, racionalumas bei pagrįstumas rašytiniais įrodymais“.
Dėl statybos leidimo panaikinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-756-388-14
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Šia nutartimi teismas netenkino trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Rygos PC“ prašymo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 11 d. leidimo statyti statinį Nr. LNS-01-130911-00870 galiojimą.
Atskirasis skundas atmestinas
„<...> pažymėta, jog sprendžiant klausimą dėl aptariamos reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumo, būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo administracinių bylų nagrinėjimo metu, įvertinant jau pradėtos statybos darbų eigą, manytina, kad iki bylos išnagrinėjimo minėtame statybos leidime nurodytas statinys gali būti visiškai pastatytas. Tokiu atveju sklypo grąžinimas į pradinę būklę taptų dar labiau komplikuotas: reikėtų likviduoti jau pabaigtus statyti objektus, į kurių projektavimą ir statybą jau būtų investuota nemažai lėšų, atkurti sklypų gamtinę aplinką ir pan. Tokia situacija pareikalautų nemažų finansinių, techninių išteklių. Be to, gamtinei aplinkai gali būti padaryta žala, kurios kompensavimas yra sudėtingas. Taigi grąžinti žemės sklypą į ankstesnę padėtį būtų sudėtinga (žr., pvz., LVAT 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-379/2004). Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, į viešųjų interesų apsaugą, į tai, kad pareiškėjai statybos leidimo teisėtumą ir pagrįstumą inter alia ginčija remdamiesi tuo, kad prekybos centras yra statomas per arti daugiabučio namo, nėra laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, jog šiuo atveju yra tikslinga išlaikyti status quo (esamą padėtį) iki bus išnagrinėtas šis ginčas; reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų proporcingas siekiamam tikslui, padėtų išvengti neigiamų pasekmių, kurios gali atsirasti, jei skundžiamas aktas ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas. Tuo tarpu išsprendus statybos leidimo teisėtumo klausimą galės būti realizuoti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Rygos PC“ prekybos paskirties objekto statybos tikslai.
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Rygos PC“ manymu, pirmosios instancijos teismas tikrinamoje 2013 m. sausio 30 d. nutartyje nepanaikinęs pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, neatsižvelgė ir neįvertino to, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 11 d. leidimo statyti statinį Nr. LNS-01-130911-00870 galiojimo sustabdymas sukelia neigiamas pasekmes UAB „Rygos PC“ – trečiasis suinteresuotas asmuo patiria nuostolius. Kolegija su šiuo teiginiu sutikti negali <...>“
„<...> galima tam tikra neigiama ginčijamų aktų įtaka trečiojo suinteresuoto asmens finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas, jeigu šis sprendimas būtų palankus UAB „Rygos PC“, iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Taigi, vien galimi finansiniai nuostoliai negali būti pagrindas netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės atsižvelgus į šioje teismo nutartyje nurodytus argumentus“.
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-552-207-14
Nagrinėjamu atveju atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 71 str. 1 d.).
Skundas tenkintas.
„<...> pareiškėjas šioje administracinėje byloje skundžia ne galutinį Tarybos sprendimą, o ginčija tam tikrus tarpinius Tarybos darbuotojų veiksmus, priimtus tyrimo atlikimo eigoje.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje (Konkurencijos įstatymo 1 str. 1 d.). Prižiūrėti, kaip laikomasi šio įstatymo bei vykdyti valstybinę konkurencijos politiką yra įpareigota Konkurencijos taryba (Konkurencijos įstatymo 17 str. 1 d.), kurios viena iš esminių funkcijų yra Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimas bei sankcijų dėl pažeidimų taikymas (Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Konkurencijos tarybos, kaip institucijos, vykdančios Konkurencijos įstatymo kontrolę, tikslas yra apsaugoti viešąjį interesą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-355/2003). Už konkurencijos normų pažeidimus skiriamos baudos turi atgrasomąjį poveikį, taigi padeda užtikrinti viešuosius interesus saugant sąžiningos konkurencijos laisvę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-819/2013).
Dėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atsakovas Konkurencijos taryba, kaip valstybės įstaiga, įgyvendinanti valstybės konkurencijos politiką, užtikrinanti ūkio subjektų ir vartotojų apsaugą nuo konkurenciją ribojančių ir / ar vartotojų interesus pažeidžiančių veiksmų, negalėtų vykdyti visų jai priskirtų įgaliojimų atliekant pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, taip būtų sudaromos prielaidos pažeisti viešąjį interesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju nepagrįstai neproporcingai apribotų Tarybos veiksmus, įgyvendinant Konkurencijos įstatymu jai priskirtų funkcijų ir įgaliojimų įgyvendinimą. Konkurencijos įstatymu Tarybai priskirtų funkcijų ir įgaliojimų pobūdis nagrinėjamu atveju patvirtina atsakovo atliekamo tyrimo pareiškėjo atžvilgiu ir jo užbaigimo svarbą viešojo intereso užtikrinimo atžvilgiu. Be to, įvertinusi pareiškėjo teismui pateiktų reikalavimų pobūdį, tai, kad tyrimas dar nėra atliktas ir galutinis nutarimas nepriimtas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrindė, jog netaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės kiltų reali grėsmė, jog jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas“.
Dėl žalos atlyginimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-576-14
Pareiškėjai UAB „Adminova“, administruojanti BUAB „Bedita“, J. S. ir J. J. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) kreipėsi su skundu (b. l. 1–19) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) <...> naudai turtinę žalą <...>.
Apeliacinis skundas atmestinas.
„CK 6.271 straipsnis nustato savivaldybės deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Iš bylos matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmų neteisėtumą savivaldybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme pareiškėjai sieja su, jų teigimu, neteisėtu šios institucijos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 1-231, kuriuo UAB „Bedita“ buvo apribotas mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais priklausančiame bare (Vilniuje, Pašilaičių g. 1) laikas, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 24 val. iki 8 val. Iš bylos matyti, kad šis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas (o tuo pačiu ir jo nustatytas paminėtas apribojimas) buvo panaikintas įsiteisėjusiu nuo jo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2557/2012. Todėl, sprendžiant atsakovo veiksmų neteisėtumo klausimą CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, yra būtina pasisakyti dėl šio teismo sprendimo reikšmės.
Šiame kontekste kolegija pažymi, kad aptariamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas savaime negali būti pagrindu pripažinti paminėtą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą neteisėtu veiksmu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Tam, kad toks veiksmas (nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas) CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu būtų pripažintas neteisėtu veiksmu, yra būtina atlikti faktinių jo priėmimo aplinkybių įvertinimą, turint tikslą nustatyti, ar, priimdama šį sprendimą, Vilniaus miesto savivaldybės taryba veikė taip, kaip jos veiklą reglamentuoja įstatymai, t. y. nepažeidė jos kompetenciją priimti tokio pobūdžio sprendimą nustatančio teisės akto reikalavimų, įvertinti šiuos pažeidimus (jeigu jie buvo padaryti) jų akivaizdumo aspektu. Tokiam vertinimui atlikti svarbią (bet, kaip jau buvo pasakyta aukščiau, ne lemiamą) reikšmę turi faktas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paminėtu sprendimu aptariamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas buvo panaikintas, teismui pripažinus jį nepagrįstu. Nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimas yra reikšmingas jame pateiktų aukščiau aptartų (CK tokio pobūdžio administracinėms byloms reikšmingų) aplinkybių įvertinimo prasme, t. y. ta prasme, kiek jame yra aptartos ir įvertintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo priėmimo aplinkybės.
<...> bendrovės finansinių rodiklių pablogėjimas, o tuo pačiu ir paminėtas bankroto bylos iškėlimas bei su tuo siejami pareiškėjų nurodyti ir prašomi atlyginti nuostoliai, CK 6.247 straipsnio taikymo požiūriu nėra susieti priežastiniu ryšiu su aukščiau aptartu atsakovo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu. Kolegija taip pat konstatuoja, jog pareiškėjų teismui pateikti įrodymai nėra pagrįsti ta prasme, kad būtų galima nustatyti tam tikrų nuostolių atsiradimą tik dėl sąlyginai nedideliu laikotarpiu - nuo 2011 m. spalio 10 d. (kai buvo įgyvendintas paminėtas apribojimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 24 val. iki 8 val.) iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. (kai bendrovė nutraukė baro patalpų nuomos sutartį) prekybos alkoholiniais gėrimais sumažinimo. Todėl CK 6.249 ir 6.271 straipsnių taikymo požiūriu turtinės žalos atsiradimo faktas, kolegijos manymu, taip pat nėra įrodytas“.
Dėl sprendimų panaikinimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-236-14
UAB „Trakų vandenys“ kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. S-30-(7-4/2013) <...>, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 212 661 Lt mokesčių suma, t. y. 167 890 Lt pelno mokesčio, 44 771 Lt socialinio mokesčio, nes konstatuota, kad pareiškėjas nepagrįstai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 17 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidžiamiems atskaitymams priskyrė 1 109 000 Lt nekilnojamojo turto nepriklausomų vertintojų nustatytą turto vertę, taip pat 61 551 Lt ilgalaikio turto nusidėvėjimą.
Skundas atmestinas
„Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sąnaudos turi būti realiai patirtos. Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad mokesčių mokėtojo patirtos išlaidos mažina mokesčio mokėtojo apmokestinamąjį pelną, nustačius, kad ūkinė operacija yra tikrai įvykusi, t. y. mokesčių mokėtojas patyrė išlaidas, o šios operacijos turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–355/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-269/2011, 2010 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1091/2010).
Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant pagrįsti pelno mokestį mažinančių sąnaudų susidarymo faktą, būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais pagrįsti išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, realumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2268/2011).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui turtas buvo perduotas neatlygintinai, t. y. jokių išlaidų subjektas nepatyrė. Tokią išvadą galima daryti iš to, kad mokestinio patikrinimo metu VMI pareikalavus išlaidas pagrindžiančių dokumentų, pareiškėjas jų nepateikė, nes informavo, kad šių išlaidų nepatyrė. Taip pat ir Trakų rajono savivaldybė, gaudama šį turtą, nepatyrė išlaidų, nes šį turtą savivaldybei perdavė valstybė, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi valstybės turtas savivaldybių nuosavybėn perduodamas neatlygintinai ir neatsižvelgiant į tai, kurios savivaldybės administruojamoje teritorijoje jis yra. PMĮ nuostatos pelno mokesčio skaičiavimą sieja būtent su konkretaus subjekto faktinėmis, bet ne su tariamomis išlaidomis, kurių neturėjo nei vienas subjektas. Iš PMĮ 14 straipsnio turinio matyti, kad ilgalaikio turto įsigijimo kaina gali būti suprantama kaip vieno ar kito subjekto faktinės sąnaudos, o ne tam tikra tvarka nustatytas dydis – turto vertės ar kitų kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant atskaitymų dydį. Nors pareiškėjas pagal priėmimo – perdavimo aktus perimtą iš akcininko turtą apskaitė rinkos verte, kurią nustatė nepriklausomi turto vertintojai, vadovaujantis PMĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nelaikytina, kad jog 1 991 100 Lt suma yra pareiškėjo patirtos turto įsigijimo išlaidos, nes realiai ir faktiškai nei pareiškėjas, nei jo akcininkas Trakų rajono savivaldybė šių išlaidų nepatyrė. Nenustačius fakto, kad pareiškėjas realiai patyrė išlaidų įsigydamas šį turtą, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turėjo teisę mažinti apmokestinamąjį pelną ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudomis.
Pareiškėjo turtas PMĮ prasme negali būti vertinamas kaip pajamos, nuo kurių galimi leidžiami atskaitymai ar ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, t. y. nuo šio turto, kuris yra gautas neatlygintinai, negali būti skaičiuojama įsigijimo kaina; turtui įsigyti nėra patirta faktinių ir realių sąnaudų, išlaidų pajamoms uždirbti“.
Parengė LAWNET teisininkai
REIKIA SUTARTIES? 